Kodėl vienų žmonių sprendimai gali nulemti milijonų žmonių ateitį?

ĮŽANGA. VALSTYBĖS GRIŪTIS PRASIDEDA NE NUO SIENŲ PRARADIMO

Kai kalbame apie tautų išnykimą, valstybių žlugimą, okupacijas ir prarastą nepriklausomybę, dažniausiai prisimename karus, svetimų valstybių agresiją, kariuomenių pralaimėjimus ir politinius susitarimus.

Tačiau retai susimąstome apie kitą, ne mažiau svarbų klausimą:

Kokie žmonių mąstymo principai ir sprendimai sudaro sąlygas valstybei susilpnėti, prarasti atsparumą ir galiausiai tapti svetimų jėgų auka?

Ar valstybės žlugimas prasideda tik tada, kai į jos teritoriją įžengia svetima kariuomenė?

O gal jis prasideda daug anksčiau – kai valstybės žmonės nustoja galvoti apie bendrą ateitį, kai asmeninės ambicijos tampa svarbesnės už valstybės interesus, kai politiniai ginčai virsta nesibaigiančia kova, o atsakingus sprendimus pakeičia savanaudiškumas?

Manau, kad šiuos klausimus būtina nagrinėti.

Juk valstybę kuria žmonės. Jie priima įstatymus, organizuoja institucijų darbą, kuria ekonomiką, ugdo vaikus, gina savo šalį ir sprendžia, kokią ateitį paliks ateinančioms kartoms.

Todėl žmogaus mąstymo kokybė turi didžiulę reikšmę ne tik jo asmeniniam gyvenimui, bet ir visos visuomenės ateičiai.

1. DU SKIRTINGI MĄSTYMO KELIAI

Pirmiausia turime aiškiai suprasti, kuo skiriasi konstruktyvus ir destruktyvus mąstymas.

Tai nėra vien skirtumas tarp optimistiško ir pesimistiško žmogaus. Tai skirtumas tarp dviejų skirtingų požiūrių į gyvenimą, kitus žmones ir bendrą veiklą.

Konstruktyvus mąstymas

Konstruktyviai mąstantis žmogus:

• ieško tikrųjų problemų priežasčių;
• pastebi skirtumus ir vertina konkrečias aplinkybes;
• tikrina faktus ir nebijo pripažinti savo klaidų;
• ieško sprendimų, o ne vien kaltųjų;
• geba bendradarbiauti ir susitarti;
• gerbia kitų žmonių teises ir orumą;
• galvoja apie ilgalaikes savo veiksmų pasekmes;
• siekia kurti tai, kas naudinga ne tik jam, bet ir kitiems.

Toks žmogus, pastebėjęs problemą, klausia:

„Ką turime pakeisti, kad padėtis pagerėtų?“

Jis gali kritikuoti, nesutikti, ginčytis ir net griežtai priešintis neteisingiems sprendimams. Tačiau jo tikslas – išspręsti problemą, o ne ją pagilinti.

Destruktyvus mąstymas

Destruktyviai mąstantis žmogus gali elgtis visiškai kitaip:

• ieško, ką apkaltinti, užuot aiškinęsis tikrąsias priežastis;
• nepagrįstai apibendrina ir sutapatina skirtingus žmones;
• vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis;
• nepripažįsta savo klaidų ir atsakomybę perkelia kitiems;
• siekia asmeninės naudos kitų sąskaita;
• kursto konfliktus ir griauna pasitikėjimą;
• trukdo kitų darbui, jeigu pats negali kontroliuoti situacijos;
• nepaiso ilgalaikių savo sprendimų pasekmių.

Jo klausimas dažnai būna kitoks:

„Kaip pasinaudoti šia padėtimi savo naudai?“

Žinoma, ne kiekvienas klaidingas sprendimas reiškia destruktyvų žmogaus nusiteikimą. Žmonės klysta, kartais veikia nežinodami visų aplinkybių. Tačiau kai žmogus sąmoningai siekia kenkti, išnaudoti kitus ar griauti bendrą veiklą, tai jau ne paprasta klaida.

Čia ir atsiranda esminis skirtumas.

Konstruktyvus mąstymas ieško, kaip sukurti. Destruktyvus mąstymas randa būdų, kaip sugriauti arba pasipelnyti iš griovimo.

2. SENIEJI PRŪSAI – TAUTA, KURI PRARADO SAVO KALBĄ IR SAVARANKIŠKUMĄ

Pradėkime nuo tautos, kuri mums ypač artima – senųjų prūsų.

Senieji prūsai buvo baltų tauta, gyvenusi teritorijoje į pietvakarius nuo Lietuvos. Jų kalba priklausė tai pačiai baltų kalbų šeimai kaip lietuvių ir latvių kalbos.

Tai nebuvo svetima civilizacija. Tai buvo mūsų istorinių ir kalbinių kaimynų pasaulis.

Tačiau XIII amžiuje į jų žemes įsiveržė Vokiečių ordinas. Prasidėjo ilgi užkariavimo karai, kurių metu senųjų prūsų žemės buvo pavergtos. Vėliau vyko vokiečių kolonizacija, keitėsi gyventojų sudėtis, politinė valdžia, kultūra ir kalbinė aplinka.

Per šimtmečius senieji prūsai palaipsniui asimiliavosi. Jų kalba išnyko kaip gyva bendruomenės kalba.

Šiandien galime rasti tik istorinių jos pėdsakų.

Ar įsivaizduojame, kokį kultūros ir istorijos turtą prarado baltų pasaulis?

Praradome ne tik kalbą. Praradome savitą tautos kultūrinės raidos kelią, jos tradicijų tęstinumą ir galimybę pažinti pasaulį taip, kaip jį matė ir suprato senieji prūsai.

Čia būtina pamatyti vieną svarbų dalyką: tautos likimą nulėmė ne vien jos vidaus problemos. Didžiausią tiesioginį vaidmenį atliko išorinis karinis užkariavimas ir vėlesni politiniai bei kultūriniai procesai.

Tačiau ši istorija mums kelia svarbų klausimą:

Ką tauta turi daryti, kad išsaugotų savo kalbą, kultūrą, savarankiškumą ir teisę pati spręsti savo ateitį?

Vien bendros kilmės nepakanka. Reikia bendruomenės vienybės, gebėjimo organizuotis, atsakingų sprendimų ir gebėjimo laiku atpažinti pavojus.

Tauta, kuri praranda galimybę savarankiškai spręsti savo likimą, rizikuoja prarasti ir savo kultūrinės raidos tęstinumą.

3. „LIBERUM VETO“ – KAI VIENAS ŽMOGUS GALĖJO PARALYŽIUOTI VALSTYBĖS DARBĄ

Pereikime prie kito istorinio įvykio – Abiejų Tautų Respublikos politinės sistemos.

1569 metais buvo sudaryta Liublino unija, sujungusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.

Tai buvo didelė ir sudėtinga daugiatautė valstybė, kurioje gyveno įvairių kalbų, religijų ir kultūrų žmonės.

Tačiau valstybės valdymo sistemoje ilgainiui išryškėjo labai rimta problema.

Bajorų Seime buvo įtvirtintas bendro sutarimo principas. Iš pradžių jis turėjo apsaugoti politines laisves ir neleisti valdovui savavališkai priimti sprendimų.

Tačiau ilgainiui ši teisė įgijo pavojingą formą – liberum veto.

1652 metais Seimo atstovas Vladislovas Sicinskis pasinaudojo teise prieštarauti Seimo darbo pratęsimui. Vėliau įsitvirtino praktika, kai vieno atstovo prieštaravimas galėjo nutraukti Seimo darbą ir panaikinti jo metu priimtus sprendimus.

Įsivaizduokime šiuolaikinę valstybę, kurioje parlamentas turi priimti sprendimus dėl valstybės gynybos, ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos ar infrastruktūros.

Ir štai vienas žmogus gali sustabdyti visą sprendimų priėmimo procesą.

Ar valstybė tokiomis sąlygomis gali veiksmingai veikti?

Ypač pavojinga tapo tai, kad šia teise naudojosi ne tik vidaus politinės grupuotės. Ja pasinaudodavo ir užsienio valstybės, siekusios susilpninti Abiejų Tautų Respubliką.

Taip valstybės valdymo priemonė, kuri iš pradžių turėjo ginti politines laisves, ilgainiui tapo priemone valstybės darbui paralyžiuoti.

Čia turime labai svarbią pamoką:

Demokratinė teisė prieštarauti negali tapti teise sunaikinti valstybės gebėjimą veikti.

Nes konstruktyvi opozicija padeda valstybei išvengti klaidų, o sąmoningas valstybės darbo blokavimas gali ją susilpninti.

4. ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS ŽLUGIMAS – KAI VALSTYBĖ NESUGEBĖJO LAIKU PASIKEISTI

Abiejų Tautų Respublikos žlugimas nebuvo vienos dienos įvykis.

Valstybę ilgą laiką silpnino politinis susiskaldymas, didikų grupuočių interesai, nepakankamai veiksminga centrinė valdžia, karinės problemos ir užsienio valstybių kišimasis.

Rusija, Prūsija ir Austrija naudojosi susidariusia padėtimi ir siekė savo teritorinių bei politinių interesų.

1772 metais įvyko pirmasis valstybės padalijimas.

1793 metais – antrasis.

1795 metais – trečiasis ir galutinis padalijimas.

Po jo Abiejų Tautų Respublika nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės daugiausia atiteko Rusijos imperijai, o dalis teritorijų – Prūsijai.

Tačiau čia būtina prisiminti ir kitą istorijos pusę.

Abiejų Tautų Respublikoje buvo žmonių, kurie suprato, kad valstybę būtina reformuoti. 1788–1792 metais dirbo Ketverių metų Seimas, o 1791 metų gegužės 3 dieną buvo priimta Konstitucija, numačiusi esmines politinės sistemos reformas.

Buvo siekiama sustiprinti centrinę valdžią, panaikinti politinį paralyžių ir padaryti valstybę pajėgesnę veikti.

Tačiau reformoms priešinosi dalis vidaus politinių jėgų, o Rusija įsikišo karine jėga. Prūsija taip pat siekė savo interesų. 1793 metais įvyko antrasis padalijimas.

Tai rodo, kad valstybės žlugimą lėmė ne viena priežastis. Tačiau politinis susiskaldymas ir nesugebėjimas laiku sukurti veiksmingos valdymo sistemos padarė valstybę pažeidžiamą.

Čia slypi svarbi išvada:

Valstybė gali turėti daug protingų, išsilavinusių ir talentingų žmonių, tačiau jeigu jie nesugeba susitarti dėl bendrų tikslų ir veikti kartu, jų gebėjimai gali likti nepanaudoti.

Valstybės stiprybė priklauso ne vien nuo atskirų žmonių išminties. Ji priklauso ir nuo to, ar valstybės sistema leidžia tą išmintį paversti bendrais sprendimais.

5. KIEK TAUTŲ PRARADO SAVO POLITINĘ ATEITĮ?

Abiejų Tautų Respublika buvo daugiatautė valstybė. Joje gyveno lietuviai, lenkai, rusėnai – dabartinių baltarusių ir ukrainiečių protėviai, taip pat žydai, vokiečiai ir kitos bendruomenės.

Todėl valstybės padalijimas palietė ne vien dvi pagrindines politines tautas.

Daugelis jos gyventojų prarado galimybę gyventi nepriklausomoje bendroje valstybėje. Jų politinė raida, kultūriniai santykiai ir ekonominės galimybės buvo paveikti svetimų imperijų valdžios.

Tačiau nereikėtų teigti, kad visos šios tautos išnyko ar kad jų istorija nutrūko. Jos išliko, kūrė savo kultūrą, siekė politinių teisių ir vėliau atkūrė arba sukūrė nepriklausomas valstybes.

Vis dėlto jų istorinis kelias buvo smarkiai pakeistas.

Lietuvai teko išgyventi Rusijos imperijos valdžią, sukilimus, spaudos draudimą, rusinimo politiką ir ilgą kovą už tautinį bei kultūrinį savarankiškumą.

Taigi istorinis valstybės praradimas gali turėti pasekmių, kurios tęsiasi ne vieną kartą.

6. LIETUVOS ISTORIJA PRIMENA, KOKIA KAINA MOKAMA UŽ DESTRUKTYVIUS SPRENDIMUS

Mūsų istorijoje yra ir dar vienas skaudus pavyzdys – sovietinė Lietuvos okupacija ir represijos.

1940 metais Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Prasidėjo politiniai areštai, turto konfiskavimas, gyventojų persekiojimas, o 1941 metų birželį – pirmieji masiniai trėmimai.

Po Antrojo pasaulinio karo represijos buvo tęsiamos. 1945–1953 metais vyko naujos trėmimų bangos, nukreiptos prieš ūkininkus, pasipriešinimo dalyvius, jų šeimas ir kitus sovietų valdžios priešais paskelbtus žmones.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941 ir 1945–1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 123 tūkstančius gyventojų.

Tarp jų buvo moterys, vaikai, senoliai, ūkininkai, mokytojai ir kitų profesijų žmonės.

Kuo jie buvo kalti?

Sovietinė valdžia žmones klasifikavo pagal savo ideologinius ir politinius kriterijus. Vieniems buvo priskiriama „buožių“, kitiems – „liaudies priešų“, dar kitiems – „banditų“ ar „nacionalistų“ etiketė.

Tokios etiketės tapo priemone pateisinti persekiojimą ir represijas.

Čia matome labai pavojingą destruktyvaus mąstymo mechanizmą: žmogus nustoja būti vertinamas pagal konkrečius įrodytus veiksmus. Jis paskelbiamas kaltu dėl savo socialinės padėties, įsitikinimų, šeimos ryšių ar priklausymo tam tikrai grupei.

Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie atsitiktinę mąstymo klaidą. Tai buvo sąmoningai valstybės vykdyta represijų politika.

Ši istorija mums primena:

Kai valstybė atsisako individualios atsakomybės principo ir pradeda persekioti žmones pagal kolektyvines etiketes, teisingumą pakeičia savivalė.

Todėl privalome mokytis atskirti tikrą kaltę nuo primestos kaltės, įrodytą nusikaltimą nuo politinio kaltinimo ir konkretų žmogų nuo ideologijos sukurtos grupinės etiketės.

7. KAIP DESTRUKTYVUS MĄSTYMAS PASIREIŠKIA ŠIANDIEN?

Galime sakyti: tai buvo seniai. Gyvename kitoje epochoje, turime demokratiją, Konstituciją, laisvus rinkimus ir nepriklausomas institucijas.

Tačiau ar tai reiškia, kad destruktyvaus mąstymo pavojus išnyko?

Tikrai ne.

Jis gali pasireikšti įvairiose mūsų gyvenimo srityse.

Politikoje

Kai valstybės interesai nustumiami į šalį dėl asmeninių ambicijų.

Kai politinė diskusija tampa ne argumentų, o priešiškumo varžybomis.

Kai bet koks kitos pusės pasiūlymas atmetamas vien todėl, kad jį pateikė politinis konkurentas.

Kai valstybės institucijos naudojamos ne visuomenės interesams, o asmeninei ar grupinei naudai.

Darbovietėse

Kai vadovas sąmoningai silpnina darbuotojų tarpusavio pasitikėjimą.

Kai žmonės konkuruoja ne dėl geresnių rezultatų, o dėl galimybės pakenkti kolegai.

Kai darbuotojas pastebi problemą, tačiau vietoj jos sprendimo ieško, kaip apkaltinti kitus.

Šeimose

Kai vienas šeimos narys nuolat kaltina kitus, bet atsisako pažvelgti į savo elgesį.

Kai žmogus visą atsakomybę už santykių nesėkmes perkelia sutuoktiniui.

Kai vaikai mokomi ne gerbti kitus žmones, o niekinti tuos, kurie skiriasi nuo jų.

Visuomenėje

Kai vieno žmogaus blogas poelgis priskiriamas visai tautai, lyčiai, religijai ar socialinei grupei.

Kai nepagrįsti apibendrinimai tampa įprasta kasdienio bendravimo dalimi.

Kai žmonės nebesiekia suprasti, kas iš tikrųjų įvyko, o tik ieško patvirtinimo savo išankstinėms nuostatoms.

Visais šiais atvejais svarbu ne tik pastebėti netinkamą elgesį, bet ir suprasti jo priežastis bei pasekmes.

8. KODĖL DESTRUKTYVUS MĄSTYMAS GALI BŪTI PAVOJINGESNIS UŽ IŠORINĮ PRIEŠĄ?

Išorinis priešas dažnai yra matomas. Galime matyti jo kariuomenę, deklaruojamus tikslus, politinius veiksmus ir karines grėsmes.

Tačiau destruktyvus mąstymas gali veikti pačioje visuomenėje.

Jis gali silpninti pasitikėjimą, skatinti tarpusavio priešiškumą, paralyžiuoti institucijų darbą ir mažinti žmonių norą bendradarbiauti.

Dar pavojingiau, kai destruktyvūs veiksmai pateikiami kaip patriotizmas, teisingumo siekis ar tariama kova už visuomenės gerovę.

Todėl nepakanka klausytis, ką žmogus deklaruoja. Reikia vertinti jo veiksmus, sprendimus ir jų pasekmes.

Ar jo veikla stiprina valstybės institucijas, ar jas silpnina?

Ar jis padeda žmonėms susitarti, ar skatina jų susipriešinimą?

Ar jo sprendimai kuria pasitikėjimą, ar jį griauna?

Ar jis prisiima atsakomybę už savo veiksmus?

Šie klausimai padeda atskirti deklaruojamus tikslus nuo tikrojo veiklos poveikio.

Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad griežta kritika, politinis nesutarimas ar protestas savaime nėra destruktyvumas. Demokratijai būtina galimybė ginčytis, tikrinti valdžią ir reikalauti atsakomybės.

Destruktyvumas prasideda ne nuo nesutarimo, o nuo sąmoningo siekio griauti, kenkti ir naudotis kitų žmonių sąskaita.

9. KAIP UGDYTI KONSTRUKTYVIAI MĄSTANTĮ ŽMOGŲ?

Jeigu destruktyvus mąstymas gali padaryti tiek žalos, turime klausti: kaip ugdyti žmogų, kuris gebėtų kurti, o ne griauti?

Manau, kad pradėti reikia nuo šeimos ir mokyklos.

Vaikai turi išmokti ne tik įsiminti informaciją, bet ir mąstyti, vertinti, atskirti, argumentuoti bei prisiimti atsakomybę.

Jie turi mokytis:

1. Atskirtį faktą nuo nuomonės.
2. Pastebėti skirtumus ir nepagrįstų apibendrinimų pavojų.
3. Pripažinti savo klaidas.
4. Ieškoti tikrųjų problemų priežasčių.
5. Gerbti kitų žmonių teises ir orumą.
6. Spręsti konfliktus ne smurtu ir pažeminimu, o argumentais.
7. Suprasti, kad asmeninė laisvė neatsiejama nuo atsakomybės.
8. Vertinti savo veiksmų pasekmes ne tik šiandien, bet ir ateityje.

Tačiau vien žinių nepakanka.

Žmogus gali būti labai išsilavinęs, bet savo žinias naudoti manipuliacijoms, apgaulei ar kitų išnaudojimui.

Todėl švietimo sistema turi kelti ne vien klausimą „Ką mokinys žino?“, bet ir kitą:

„Kokiu žmogumi jis tampa, įgijęs šias žinias?“

Tai vienas svarbiausių sąmoningumo ugdymo klausimų.

10. DARBAS – DARNA – DORA: TRYS VALSTYBĖS STIPRYBĖS ATRAMOS

Čia natūraliai prieiname prie trijų sąvokų, kurios, mano manymu, gali tapti prasmingais visuomenės ugdymo orientyrais.

DARBAS – žmogaus gebėjimas kurti, tobulinti, atlikti prasmingas užduotis ir prisiimti atsakomybę už rezultatus.

DARNA – gebėjimas bendradarbiauti, gerbti kitus, derinti skirtingus interesus ir kartu spręsti problemas.

DORA – gebėjimas pasirinkti teisingus tikslus ir priemones, gerbti kitų žmonių orumą ir nesiekti savo naudos kitų sąskaita.

Šios trys sąvokos yra glaudžiai susijusios.

Darbas be doros gali tapti priemone išnaudoti kitus.

Darna be doros gali suvienyti žmones net ir žalingam tikslui.

Dora be darbo gali likti vien gražia deklaracija, jeigu žmogus nesiima jokių veiksmų.

Todėl šias sąvokas turime matyti kaip visumą.

Darbas suteikia žmogui galią kurti. Darna padeda kurti kartu. Dora nurodo, kokio pasaulio verta siekti.

Tai galioja ne tik pavieniam žmogui. Tai galioja šeimai, organizacijai, savivaldybei ir visai valstybei.

11. AR GALIME IŠMOKTI ISTORIJOS PAMOKAS?

Prisiminkime senųjų prūsų likimą.

Prisiminkime Abiejų Tautų Respublikos politinį paralyžių ir valstybės padalijimus.

Prisiminkime Lietuvos okupacijas, trėmimus ir žmones, kurie prarado namus, šeimas, laisvę ir gyvybes.

Šie istoriniai įvykiai nėra vien datos istorijos vadovėliuose.

Tai perspėjimai, kokios gali būti žmonių sprendimų pasekmės, kai bendrasis gėris užleidžia vietą savanaudiškumui, kai valstybė nesugeba veikti, o žmonių teises pakeičia ideologinės etiketės.

Tačiau neturėtume manyti, kad istorija neišvengiamai kartosis.

Mes galime mokytis. Galime kurti veiksmingesnes institucijas. Galime ugdyti atsakingus piliečius. Galime reikalauti skaidrumo iš valdžios ir patys laikytis aukštesnių elgesio standartų.

Svarbiausia – išmokti atpažinti destruktyvų mąstymą dar tada, kai jis tik pradeda reikštis.

Nereikia laukti valstybės krizės, kad pradėtume rūpintis jos atsparumu.

Nereikia laukti šeimos iširimo, kad pradėtume mokytis pagarbos.

Nereikia laukti konflikto, kad pradėtume mokytis bendradarbiauti.

Nereikia laukti neteisybės, kad pradėtume puoselėti dorą.

PABAIGA. TAUTOS ATEITĮ KURIAME SAVO MĄSTYMU IR VEIKSMAIS

Valstybės istoriją kuria ne vien valdovai, prezidentai, parlamentai ar kariuomenės.

Ją kuria milijonai žmonių – jų kasdieniai pasirinkimai, sprendimai, tarpusavio santykiai ir gebėjimas prisiimti atsakomybę.

Destruktyvus mąstymas gali susilpninti šeimą, sugriauti organizaciją, paralyžiuoti valstybės institucijas ir sudaryti sąlygas išorės jėgoms pasinaudoti visuomenės susiskaldymu.

Konstruktyvus mąstymas gali padėti išvengti klaidų, atkurti pasitikėjimą, stiprinti bendruomenes ir kurti atsparią valstybę.

Tačiau vien kalbėti apie konstruktyvumą nepakanka. Kiekvienas turime savęs paklausti:

Ar aš ieškau tikrųjų problemų priežasčių?

Ar pastebiu skirtumus, ar viską sutapatinu?

Ar mano sprendimai padeda kitiems, ar jiems kenkia?

Ar aš kuriu, ar griaunu?

Ar mano asmeniniai interesai netampa svarbesni už bendrąjį gėrį?

Ir galbūt pats svarbiausias klausimas:

Kokią Lietuvą savo šiandieniniais veiksmais palieku ateities kartoms?

Tautos ateitis nėra vien istorijos palikimas. Ji yra ir mūsų dabartinių pasirinkimų rezultatas.

Todėl turime išmokti ne tik vertinti praeitį, bet ir atsakingai kurti ateitį.

DESTRUKTYVUS MĄSTYMAS GRIAUNA. KONSTRUKTYVUS MĄSTYMAS KURIA. DORA PADEDA PASIRINKTI, KĄ IR KODĖL VERTA KURTI.

DARBAS – DARNA – DORA

***********************

VšĮ Lyderio akademijos administracija kviečia aktyviai diskutuoti šia aktualia mūsų tautos likimui tema, rašyti komentarus ir drąsiai išsakyti savo nuomonę. Taip pat nepamirškite užsisakyti mūsų paskaitas, seminarus ir kursus, kurie padeda tiek asmeniniam tobulėjimui, tiek ir jūsų gabumų praplėtimui, o tai reiškia ir geresniam pažinimui savo paties galimybių potencialui ir konstruktyvių idėjų kūrybai.