PAMATYK SKIRTUMĄ!

Kodėl visuomenei neužtenka įstatymų, o žmogui – vien gebėjimo mąstyti?

„Visi vyrai kiaulės“ – ar tikrai?

Neseniai peržiūrėjau pirmąją televizijos serialo „Visi vyrai kiaulės“ seriją. Kūrinio pristatyme nurodoma, kad jame vaizduojamos komiškos gyvenimo situacijos. Tačiau žiūrėdamas šį serialą aš juoko nejutau. Priešingai – apėmė liūdesys.

Kodėl?

Man pasirodė, kad ekrane matome visuomenę, kuri ieško naujų gyvenimo orientyrų, bet ne visada žino, kur jų ieškoti. Žlugo Sovietų Sąjunga, išnyko ankstesnė politinė sistema, nebeliko tokios pačios komunistinės ideologijos kontrolės, o žmonėms teko mokytis gyventi kitokiomis sąlygomis.

Tačiau kyla esminis klausimas: ar panaikinus senąją ideologiją savaime atsiranda naujas žmogaus moralinis pagrindas?

Demokratinė valstybė gali priimti įstatymus, įtvirtinti žmogaus teises ir sukurti institucijas, tačiau visa tai dar negarantuoja, kad kiekvienas žmogus pradės gerbti kitą žmogų, elgtis atsakingai ir vadovautis sąžine.

Laisvė suteikia žmogui daugiau galimybių rinktis. Tačiau ji pati savaime nepasako, kurį pasirinkimą verta daryti.

Jeigu žmogus neturi aiškių moralinių orientyrų, laisvė gali būti panaudota ne tik kūrybai, bendradarbiavimui ir visuomenės gerovei, bet ir savanaudiškumui, manipuliacijoms bei kitų žmonių išnaudojimui.

Mano akimis, čia slypi viena svarbiausių problemų, su kuriomis susiduria visuomenė, pereinanti iš vienos politinės santvarkos į kitą.

Kai asmeninė nesėkmė tampa nuosprendžiu visiems

Grįžkime prie serialo pavadinimo.

Trys moterys nesėkmingai ieško sau tinkamų vyrų ir galiausiai pareiškia draugėms:

„Oi, mergos, visi tie vyrai kiaulės!“

Galbūt ši frazė skirta žiūrovams pralinksminti. Galbūt ji atspindi tam tikras realias gyvenimo situacijas. Tačiau joje slypi ir gerokai rimtesnė problema.

Ar galima dėl kelių žmonių netinkamo elgesio pasmerkti visą žmonių grupę?

Jeigu moteris sutiko kelis neatsakingus vyrus, ar tai įrodo, kad visi vyrai yra neatsakingi?

Jeigu vyras sutiko kelias savanaudes moteris, ar tai įrodo, kad visos moterys yra savanaudės?

Jeigu žmogus patyrė nesąžiningo darbdavio elgesį, ar tai reiškia, kad visi darbdaviai nesąžiningi?

Žinoma, ne.

Tačiau žmogus, kuris nesugeba atskirti atskiro atvejo nuo bendros taisyklės, gali savo asmeninę patirtį paversti klaidingu įsitikinimu apie visą pasaulį.

Jis nebeieško atsakymo į klausimą, kodėl nepavyko konkretūs santykiai. Jis paskelbia nuosprendį visiems vyrams.

Jis nebesiaiškina, kodėl vienas žmogus pasielgė nesąžiningai. Jis nusprendžia, kad visi žmonės yra tokie.

Taip gimsta nepagrįsti apibendrinimai, išankstinės nuostatos ir konfliktai.

Žmogus nustoja matyti konkretų žmogų ir pradeda matyti tik savo paties sukurtą jo kategoriją.

Tai ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl turime mokytis pastebėti skirtumus.

Pamatyti skirtumą – vadinasi, pradėti mąstyti

L. Ronas Habardas (L.Ron Hubbard) knygoje „Dianetika. Šiuolaikinis mokslas apie protą“ pabrėžė skirtumų pastebėjimo svarbą ir sveiką protą siejo su gebėjimu pastebėti skirtumus.

Šią mintį verta pritaikyti kasdieniam gyvenimui.

Pamatyti skirtumą tarp sąžiningo ir nesąžiningo žmogaus.

Pamatyti skirtumą tarp klaidos ir sąmoningo kenkimo.

Pamatyti skirtumą tarp žmogaus, kuris nežino, kaip pasielgti, ir žmogaus, kuris žino, bet sąmoningai pasirenka elgtis netinkamai.

Pamatyti skirtumą tarp žmogaus, kuris kritikuoja norėdamas ištaisyti problemą, ir žmogaus, kuris kritikuoja vien tam, kad pažemintų kitą.

Pamatyti skirtumą tarp žmogaus, kuris kalba apie visuomenės problemas, ir žmogaus, kuris iš tų problemų pelnosi.

Ar šie skirtumai nėra svarbūs?

Juk nuo jų priklauso, kaip vertinsime situaciją, kokius sprendimus priimsime ir kaip elgsimės su kitais žmonėmis.

Tačiau čia reikia pastebėti ir kitą dalyką: nepakanka skirti vien skirtumus. Turime mokėti atpažinti ir tikrus panašumus, tačiau nepaversti jų tariamu visų žmonių tapatumu.

Visi žmonės turi tam tikrų bendrų poreikių, tačiau tai nereiškia, kad jų charakteriai, motyvai, gebėjimai ir elgesys yra vienodi.

Todėl brandus mąstymas reikalauja ne tik pastebėti, kuo žmonės panašūs, bet ir suprasti, kuo jie skiriasi.

Kai žmogus viską sutapatina, jis praranda galimybę teisingai įvertinti konkrečią tikrovę.

Pasaulis „man vaidenasi“

Įsivaizduokime moterį Agnę, kuri po kelių nesėkmingų santykių įsitikina, kad visi vyrai yra blogi.

Ji sutinka sąžiningą, atsakingą ir rūpestingą vyrą, tačiau jos įsitikinimas jau paruoštas. Ji ieško ne tiesos apie šį konkretų žmogų, o įrodymų savo ankstesnei nuomonei patvirtinti.

Jeigu vyras padaro klaidą, Agnė ją priima kaip savo įsitikinimo patvirtinimą. Jeigu jis pasielgia gerai, ji gali tai laikyti išimtimi arba apsimestiniu elgesiu.

Taip įsitikinimas tampa filtru, per kurį žmogus mato pasaulį.

Šiame straipsnyje tokį reiškinį pavadinkime gyvenimu pasaulyje „man vaidenasi“. Tai nėra medicininė diagnozė. Tai vaizdingas apibūdinimas situacijos, kai žmogaus susikurtas įsitikinimas nustelbia jo gebėjimą objektyviai vertinti tikrovę.

Toks žmogus gali nuoširdžiai tikėti, kad jis teisus. Jis gali net nepastebėti, jog atmeta informaciją, kuri prieštarauja jo įsitikinimams.

O kai kyla konfliktas, kaltas dažniausiai būna kitas žmogus.

Tačiau ar Agnė kada nors paklaus savęs:

Gal aš nepakankamai gerai pažįstu šį žmogų?

Gal aš vertinu jį pagal ankstesnę savo patirtį, o ne pagal jo tikrąjį elgesį?

Gal mano įsitikinimas trukdo man pamatyti tai, kas iš tikrųjų vyksta?

Šie klausimai galėtų tapti pirmuoju žingsniu į sąmoningesnį gyvenimą.

Svarbu suprasti, kad ir vyrų, ir moterų elgesys gali būti netinkamas. Tačiau konkretaus žmogaus elgesys turi būti vertinamas pagal jo veiksmus, o ne pagal lytį.

Sąmoningumas prasideda tada, kai žmogus išdrįsta patikrinti ne tik kitų, bet ir savo paties įsitikinimus.

Kas nutinka, kai nepagrįstas kaltinimas peržengia asmeninių santykių ribas ir tampa visos tautos pasmerkimo ideologija?

Agnės frazė ir nacistinė antisemitinė propaganda nėra vienodo masto reiškiniai, tačiau juos galima palyginti pagal vieną bendrą mąstymo klaidą – atskirų žmonių vertinimą pakeičia visos grupės pasmerkimas.

Nuo nekalto apibendrinimo iki tautos pasmerkimo

Dabar sustokime ir pagalvokime: ar frazė „visi vyrai kiaulės“ tėra nekaltas juokelis?

Mano manymu, ne. Net jeigu ji ištariama juokais, joje slypi destruktyvaus mąstymo užuomazga – konkrečių žmonių elgesys apibendrinamas ir priskiriamas visai žmonių grupei.

Žinoma, ne kiekvienas žmogus, ištaręs tokią frazę, yra nusiteikęs ką nors persekioti ar žeminti. Kartais tai tik nusivylimo išraiška. Tačiau jeigu žmogus tokius apibendrinimus paverčia tvirtais įsitikinimais, jis rizikuoja nustoti vertinti kitus žmones pagal jų individualius veiksmus.

Šiandien pasakoma: „Visi vyrai kiaulės.“

Rytoj galbūt: „Visos moterys savanaudės.“

Vėliau: „Visi tos tautybės žmonės pavojingi.“

O galiausiai gali atsirasti įsitikinimas, kad tam tikra žmonių grupė apskritai neverta pasitikėjimo, pagarbos ar net teisės gyventi saugiai.

Ar matome, kokia pavojinga kryptimi gali nuvesti nepagrįstas apibendrinimas, kai jis įsitvirtina žmogaus mąstyme, o visuomenėje pradedamas nuolat kartoti ir skatinti?

Prisiminkime hitlerinę Vokietiją

Istorija pateikia siaubingą pavyzdį, kokias pasekmes gali sukelti visos žmonių grupės pavertimas tariamu visuomenės problemų kaltininku.

Nacistinėje Vokietijoje Adolfas Hitleris ir jo režimas skleidė antisemitinę ideologiją, kurioje žydai buvo melagingai vaizduojami kaip Vokietijos priešai ir įvairių visuomenės nelaimių kaltininkai. Propaganda kūrė tariamo bendro priešo įvaizdį, o valstybės institucijos šį žmonių nužmoginimą pavertė diskriminacija, persekiojimu, deportacijomis ir masinėmis žudynėmis.

Holokausto metu nacistinė Vokietija ir jos bendrininkai nužudė maždaug šešis milijonus žydų. Tarp aukų buvo milijonai suaugusiųjų ir vaikų, kurie nebuvo atsakingi už jokius tariamus visos tautos nusikaltimus.

Vaikai buvo persekiojami ir žudomi vien dėl savo žydiškos kilmės. Jiems nebuvo suteikta galimybė būti vertinamiems pagal savo individualius veiksmus. Jų tapatybė tapo nuosprendžiu.

Tai vienas kraštutiniausių istorijos pavyzdžių, kai melagingas kolektyvinis kaltinimas buvo paverstas valstybine persekiojimo ir genocido politika.

Svarbu suprasti: Holokausto negalima paaiškinti vienu veiksniu. Jį lėmė radikali antisemitinė ideologija, propaganda, valstybės organizuotas persekiojimas, biurokratinis aparatas, bendrininkavimas ir daugybė konkrečių žmonių sprendimų. Tačiau kolektyvinio kaltinimo ir žydų nužmoginimo propaganda buvo vienas esminių šio nusikaltimo ideologinių pagrindų.

Čia ir išryškėja mūsų svarstomo klausimo istorinė reikšmė.

Kai žmogus nusivilia konkrečiu kitu žmogumi, jis gali pabandyti suprasti, kas iš tikrųjų įvyko, ir išsiaiškinti, kas už ką atsakingas.

Tačiau kai visuomenė įtikinama, kad dėl jos problemų kalta ištisa tauta, tikrųjų problemų analizę gali pakeisti neapykanta. Žmonės pradedami vertinti ne pagal jų veiksmus, o pagal kilmę, tikėjimą ar priklausymą tam tikrai grupei.

Tuomet nebeieškoma konkretaus nusikaltimo ir konkretaus kaltininko. Sukuriamas tariamas bendras priešas.

Kas iš tikrųjų atsakingas?

Čia norėčiau pabrėžti principą, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam sąmoningam žmogui:

Žmogus turi būti vertinamas pagal savo veiksmus, o ne smerkiamas dėl to, kad priklauso tam tikrai tautai, lyčiai, religijai ar kitai žmonių grupei.

Jeigu konkretus žmogus padarė nusikaltimą, reikia nustatyti faktus, įvertinti jo atsakomybę ir taikyti teisę. Kito žmogaus, kuris niekuo neprisidėjo prie nusikaltimo, negalima kaltinti vien todėl, kad jis priklauso tai pačiai grupei.

Tai nereiškia, kad organizacijos ar institucijos negali būti atsakingos už savo sprendimus ir veiksmus. Jeigu nusikaltimą organizavo grupė, atsakomybė turi būti nustatoma pagal konkrečių asmenų dalyvavimą, jų vaidmenis ir įrodytus veiksmus. Tačiau vien priklausymas tautai ar kitai tapatybės grupei nėra kaltės įrodymas.

Įsivaizduokime, kad vienas žmogus iš Lietuvos padaro nusikaltimą užsienyje. Ar dėl to galima paskelbti, kad visi lietuviai yra nusikaltėliai?

Žinoma, ne.

Jeigu vienas politikas meluoja, ar dėl to galima teigti, kad kiekvienas tos šalies gyventojas yra melagis?

Ne.

Jeigu vienas žmogus pasielgia nedorai, jo poelgis nepadaro visų kitų tokiais pat žmonėmis.

Atrodo, tai paprasta ir savaime suprantama. Tačiau istorija parodė, kad visuomenės gali būti įtikintos priešingai, ypač kai baimė, propaganda ir neapykanta nuolat stiprinamos.

Todėl būtina mokytis atskirti faktą nuo prielaidos, individualią atsakomybę nuo kolektyvinio kaltinimo ir pagrįstą kritiką nuo neapykantos kurstymo.

Pasaulis „man vaidenasi“ gali tapti pavojingas ir kitiems

Grįžkime prie mūsų įsivaizduojamos Agnės.

Jeigu ji sako „visi vyrai kiaulės“, jos įsitikinimas gali pakenkti jos pačios santykiams ir trukdyti objektyviai vertinti sutinkamus žmones.

Tačiau jeigu toks mąstymo būdas išplinta visuomenėje, įgauna politinę galią ir pradedamas naudoti tam tikrai grupei persekioti, jo pasekmės gali tapti nepalyginamai sunkesnės.

Tai nereiškia, kad kiekvienas kasdienis apibendrinimas neišvengiamai veda į genocidą. Tarp nusivylimo išsakytos frazės ir valstybės organizuojamo masinio naikinimo yra milžiniškas skirtumas.

Tačiau istorija įspėja: kolektyvinio kaltinimo logika gali būti sąmoningai išnaudojama, kai norima suvienyti žmones prieš dirbtinai sukurtą priešą, kurio realiai neegzistuoja, kad nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų ir pateisinti kitų teisių atėmimą.

Todėl neturime laukti, kol tokie įsitikinimai taps valstybine politika, kad pradėtume mokytis kritiškai mąstyti.

Turime ugdyti gebėjimą pastebėti, kada žmogus nustoja kalbėti apie konkrečius veiksmus ir pradeda smerkti visus, kurie yra „kitokie“.

Turime mokytis paklausti: kokie faktai tai patvirtina? Kas konkrečiai padarė žalą? Kas už tai atsakingas? Ar mano kaltinimas pagrįstas?

Sąmoningumas reikalauja drąsos ne tik pasipriešinti kitų skleidžiamam melui, bet ir patikrinti savo paties įsitikinimus.

Nes žmogus, kuris nepastebi savo mąstymo klaidų, gali nuoširdžiai tikėti, kad kovoja už tiesą, nors iš tikrųjų prisideda prie neteisybės.

O žmogus, kuris išmoksta atskirti konkretų kaltininką nuo nekaltų žmonių, jau žengia svarbų žingsnį teisingumo, sąmoningumo ir doros link.

Būtent gebėjimas pastebėti skirtumus nėra vien intelektinis pratimas – tai ir moralinės atsakomybės klausimas. Nuo to, ar žmogus geba atskirti konkretų kaltininką nuo nekaltų žmonių, kartais priklauso ne tik jo paties santykiai, bet ir kitų žmonių saugumas.

Todėl mes ir rekomenduojame jums mokytis „PAMATYK SKIRTUMĄ!“, kad galėtumėte lengviau atskirti melą nuo tiesos.

Lietuvos istorijos pamoka: kai nekalti žmonės paskelbiami kaltais

Todėl ir mes, lietuviai, neturėtume pamiršti savo tautos istorijos. Sovietinės okupacijos metais Lietuvos gyventojai buvo masiškai tremiami į Sibirą ir kitas atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Tarp ištremtųjų buvo ištisos šeimos, vaikai, senoliai ir žmonės, kurių vienintelė „kaltė“ dažnai buvo jų kilmė, socialinė padėtis, pažiūros arba priklausymas tam tikrai visuomenės grupei.

Istoriniuose vertinimuose aukų skaičiai skiriasi priklausomai nuo to, ar skaičiuojami vien tremtiniai, ar ir kiti represuoti žmonės. Tačiau Lietuvos visuomenės patirtų represijų mastas neabejotinas.

Ši istorija įpareigoja mus klausti: ar teisinga kaltinti žmogų už tai, ko jis pats nepadarė?

Prisiminkime Agnės frazę: „Visi vyrai kiaulės!“ Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik emocingas pasakymas. Tačiau joje slypi ta pati loginė klaida, kurią būtina atpažinti ir kur kas pavojingesnėse situacijose: atskirų žmonių elgesys priskiriamas visai grupei.

Kai žmogus kaltina visus, jis dažnai nebeieško konkretaus kaltininko. Jis sukuria bendrą kaltųjų grupę. Tuomet tikroji atsakomybė gali likti nepastebėta, o nekalti žmonės tampa išankstinio nusistatymo aukomis.

Todėl turime laikytis principo: kaltė turi būti nustatoma pagal konkretaus žmogaus veiksmus ir įrodymus, o ne pagal jo priklausymą tautai, lyčiai, religijai ar kitai žmonių grupei.

Mūsų tautos istorija primena, kokią kainą gali sumokėti nekalti žmonės, kai teisingumą pakeičia ideologija, melagingi kaltinimai ir kolektyvinė atsakomybė.

Tad pamatykime skirtumą tarp kritikos ir nepagrįsto kaltinimo, tarp konkretaus kaltininko ir nekalto žmogaus, tarp tiesos paieškų ir pasaulio, kuriame žmogui tik „vaidenasi“.

Nes sąmoningumas prasideda nuo gebėjimo atskirti, o dora – nuo atsisakymo neteisingai apkaltinti kitą žmogų.

Destruktyvus ir konstruktyvus mąstymas

Dabar pereikime prie dar svarbesnio skirtumo.

Įsivaizduokime du žmones, kurie mato tą pačią visuomenės problemą: šeimose trūksta pagarbos, darbovietėse pasitaiko nesąžiningumo, o viešajame gyvenime žmonės ne visada laikosi deklaruojamų vertybių.

Pirmasis žmogus sako:

„Taip visada buvo ir bus. Visi žmonės savanaudžiai. Nieko čia nepakeisi.“

Jis gali net džiaugtis, kad kiti nesugeba susitarti, nes konfliktai suteikia jam galimybę manipuliuoti žmonėmis ar gauti asmeninės naudos.

Antrasis žmogus mato tas pačias problemas, tačiau jo reakcija kitokia.

Jis klausia:

„Kodėl taip vyksta? Ką galime pakeisti? Kaip padėti žmonėms išmokti geriau bendradarbiauti? Kaip sukurti aplinką, kurioje sąžiningas elgesys būtų skatinamas, o žalingi veiksmai turėtų pasekmių?“

Šiame pavyzdyje matome du skirtingus mąstymo krypčių modelius.

Destruktyvus mąstymas ieško galimybių išnaudoti, gilinti konfliktus, silpninti pasitikėjimą ir pasipelnyti iš kitų žmonių problemų.

Konstruktyvus mąstymas siekia suprasti priežastis, mažinti žalą, taisyti klaidas ir kurti geresnes sąlygas žmonėms gyventi bei dirbti kartu.

Žinoma, vien iš žmogaus kritikos ar nepasitenkinimo negalima spręsti, kad jo mąstymas destruktyvus. Kartais griežta kritika yra būtina, kad problema būtų pastebėta. Skirtumą lemia tai, ar žmogus siekia išsiaiškinti tiesą ir išspręsti problemą, ar sąmoningai kuria žalą.

Konstruktyvus žmogus taip pat neturi būti naivus. Jis neprivalo toleruoti piktnaudžiavimo, dangstyti nusikaltimų ar be galo gelbėti tuos, kurie sąmoningai kenkia kitiems.

Kartais taisyti sistemą reiškia sustabdyti žalingą elgesį, nustatyti atsakomybę ir apsaugoti nuo jo kitus žmones.

Konstruktyvumas nėra silpnumas. Tai gebėjimas ne tik pastebėti, kas blogai, bet ir atsakingai nuspręsti, ką su tuo daryti.

Ar menas turi tik atspindėti gyvenimą?

Grįžkime prie televizijos serialo.

Mano vertinimu, vien tai, kad kūrinyje vaizduojami amoralūs santykiai, dar nepadaro jo nemeniško. Menas gali parodyti visuomenės ydą, net jeigu žiūrovui nuo jos darosi graudu.

Tačiau čia kyla svarbus klausimas: ką kūrėjas nori pasiekti?

Ar jis tik atkuria atpažįstamas gyvenimo situacijas?

Ar padeda žiūrovui pamatyti jų priežastis?

Ar skatina susimąstyti, kokią žalą žmonėms daro neatsakingas elgesys?

Ar leidžia atpažinti savo pačių klaidas ir pasirinkti geresnį kelią?

O gal žiūrovas paliekamas su mintimi, kad gyvenimas tėra nesibaigianti kvailysčių, savanaudiškumo ir nesėkmių grandinė?

Man asmeniškai pirmoji serialo serija sukėlė daugiau liūdesio nei juoko. Joje aš neįžvelgiau tokio meninio sprendimo, kuris padėtų man giliau suprasti žmonių elgesio priežastis ar parodytų kelią į geresnius santykius.

Tai mano, kaip žiūrovo, vertinimas. Kitas žiūrovas gali kūrinį suprasti kitaip.

Vis dėlto klausimas lieka svarbus: ar menas tik parodo, kaip žmonės gyvena, ar gali padėti jiems suprasti, kaip gyventi geriau?

Didelę vertę turi kūriniai, kurie ne tik parodo žmogaus silpnybes, bet ir atskleidžia jo pasirinkimų pasekmes, vidines prieštaras bei galimybę keistis.

Menas neturi būti moralizuojantis pamokslas. Tačiau jis gali padėti žmogui geriau suprasti save, kitus ir pasaulį.

Kodėl įstatymų nepakanka?

Dabar pereikime prie visuomenės gyvenimo pagrindų.

Demokratinėje valstybėje įstatymai yra būtini. Jie nustato teises, pareigas, atsakomybę ir bendro gyvenimo taisykles. Tačiau ar vien įstatymų pakanka tam, kad visuomenė būtų teisinga?

Įsivaizduokime du teisėjus.

Abu turi tą patį įstatymą, tuos pačius bylos dokumentus ir tas pačias procesines pareigas.

Pirmasis kruopščiai išnagrinėja įrodymus, atsižvelgia į teisės principus, stengiasi išvengti išankstinių nuostatų ir priima motyvuotą sprendimą.

Antrasis gali būti linkęs ignoruoti nepatogius faktus, vadovautis asmeninėmis simpatijomis arba siekti neleistinos naudos.

Ar užtenka abiem įteikti tą patį įstatymo tekstą, kad jų sprendimai taptų vienodai teisingi?

Ne.

Tačiau būtina patikslinti: etiškas teisėjas negali pakeisti įstatymo savo asmenine morale, o teisėjo sprendimas, su kuriuo kas nors nesutinka, savaime neįrodo jo amoralumo. Teisingumui būtini ir aiškūs teisės principai, ir nepriklausomumas, ir profesionalumas, ir procedūros, leidžiančios tikrinti bei apskųsti sprendimus.

Vis dėlto teisės taikymas nėra vien mechaniškas žodžių perskaitymas. Teisėjui reikia sąžiningumo, atsakomybės, gebėjimo įvertinti įrodymus ir suprasti, kokias pasekmes sukelia jo sprendimai.

Įstatymai nustato elgesio ribas, o žmogaus etika padeda suprasti, kodėl tas ribas reikia gerbti net tada, kai niekas nežiūri.

Tai galioja ne tik teismams.

Tai galioja policijai, mokykloms, ligoninėms, verslui, valdžios institucijoms ir kiekvienai organizacijai.

Įstatymas gali uždrausti kyšį. Tačiau žmogaus dorumas lemia, ar jis atsisakys kyšio ir tada, kai tikimybė būti pagautam atrodo menka.

Įstatymas gali įpareigoti darbdavį laikytis darbuotojų teisių. Tačiau atsakingas vadovas supranta, kad darbuotojas nėra vien darbo jėga.

Įstatymas gali ginti vaiką nuo smurto. Tačiau brandus suaugęs žmogus supranta, kad vaiko negalima žeminti net ir tada, kai už tokį elgesį negresia teisinė atsakomybė.

Todėl valstybės pažanga priklauso ne vien nuo įstatymų kokybės, bet ir nuo žmonių, kurie tuos įstatymus kuria, taiko ir jų laikosi.

Ar Konstitucija gali pakeisti žmogaus sąžinę?

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra mūsų valstybės teisinės sistemos pagrindas. Ji įtvirtina pamatines teises, laisves ir valstybės valdžios organizavimo principus.

Tačiau Konstitucija nėra skirta kiekvienam žmogaus kasdienio elgesio moraliniam klausimui išsamiai išspręsti.

Ji negali išsamiai aprašyti, kaip sutuoktiniams reikėtų kalbėtis tarpusavyje, kaip vadovui paskirstyti pagyrimus ir atsakomybę, kaip mokytojui paskatinti mokinį ar kaip kaimynams išspręsti tarpusavio nesutarimą.

Šiose situacijose reikalingi etikos principai, asmeninė atsakomybė ir gebėjimas atsižvelgti į kitą žmogų.

Konstitucijos nuostatos taip pat gali būti aiškinamos skirtingai, todėl teisinėje valstybėje svarbios motyvuotos teismų nutartys, teismų nepriklausomumas, nuosekli teisės doktrina ir sprendimų kontrolės mechanizmai.

Vis dėlto verta prisiminti vieną paprastą tiesą:

Teisinė sistema gali nustatyti, ką žmogus privalo daryti, tačiau vien teisės normos negarantuoja, kad jis norės elgtis dorai.

Todėl etikos ugdymas neturėtų būti laikomas antraeiliu dalyku, kuris prasideda tik tada, kai įstatymai jau nepadeda.

Jis turi prasidėti šeimoje, tęstis mokykloje, būti puoselėjamas darbovietėje ir atsispindėti valstybės institucijų veikloje.

Ką skirtingos civilizacijos suprato apie moralės reikšmę?

Žmonija nuo seniausių laikų ieškojo atsakymo į klausimą, kaip žmonėms gyventi kartu, kad visuomenė išliktų ir klestėtų.

Judaizmo tradicijoje ypatingą vietą užima Sandora su Dievu ir Dešimt įsakymų. Šie įsakymai nustatė svarbius moralinius įsipareigojimus ir tapo reikšminga žydų religinės bei kultūrinės tradicijos dalimi.

Tačiau žydų tautos išlikimo negalima paaiškinti vien Dešimčia įsakymų. Tam reikšmingos buvo ir šeimos bei bendruomenės tradicijos, religinis mokymas, kultūra, istorinė atmintis ir gebėjimas išlaikyti tapatybę įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Ši patirtis vis dėlto leidžia kelti svarbų klausimą ir mums:

Ar tauta gali išsaugoti savo valstybę, kultūrą ir laisvę, jeigu jos narius jungia tik įstatymai, bet nepasitikėjimas, atsakomybės stoka ir abejingumas vienas kitam?

Manau, kad šis klausimas vertas rimto svarstymo.

Žmones turi jungti ne vien bendri dokumentai, bet ir bendras supratimas, kad kitų žmonių orumas, sąžiningumas ir atsakomybė yra būtinos gero visuomenės gyvenimo sąlygos.

„Kelias į laimę“ – moraliniai orientyrai skirtingiems žmonėms

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į L. Rono Habardo (L.Ron Hubbard) knygą „Kelias į laimę“.

Tai kūrinys, kuriame išdėstyta 21 elgesio taisyklė, apimanti tokias temas kaip rūpinimasis savimi, atsakingas elgesys su kitais, sąžiningumas, pagarba, patikimumas ir atsakomybė.

Knyga pateikiama kaip pasaulietinio pobūdžio moralinis vadovas. Jos principus galima aptarti ir taikyti nepriklausomai nuo to, ar žmogus yra religingas.

Štai kodėl man atrodo prasminga ją nagrinėti kaip galimą virš religinio moralinio kodekso pavyzdį.

Šiuo atveju „virš religinis“ reikštų ne tai, kad knyga yra aukštesnė už religijas ar kad visos religijos su ja sutinka, o tai, kad jos siūlomos elgesio gairės nėra skirtos vienos konkrečios religijos išpažinėjams.

Žmogus gali būti krikščionis, musulmonas, budistas, judėjas, kitos pasaulėžiūros atstovas arba ateistas ir vis tiek svarstyti, ar verta būti sąžiningam, atsakingam, patikimam, ar reikia gerbti kitų žmonių teises ir susilaikyti nuo žalingų veiksmų.

Šie klausimai nėra vienos religijos nuosavybė.

Jie kyla kiekvienoje šeimoje, mokykloje, darbovietėje, kalėjime, politinėje institucijoje ir visuomenėje apskritai.

Todėl „Kelias į laimę“ gali tapti atspirties tašku pokalbiams apie moralę tarp žmonių, kurių religiniai įsitikinimai skiriasi.

Žinoma, vienos knygos nepakaks visoms visuomenės problemoms išspręsti. Jos principus reikia suprasti, aptarti, taikyti ir vertinti pagal tai, kaip jie padeda žmonėms gyventi atsakingiau.

Tačiau pradėti nuo konkrečių elgesio principų yra daug prasmingiau, negu vien abstrakčiai raginti žmones būti geresniais.

Kam reikalingas moralinis kodeksas?

Įsivaizduokime mokyklą, kurioje mokiniai mokosi ne tik matematikos, istorijos ir kalbų, bet ir sistemingai svarsto moralinius klausimus.

Ką reiškia laikytis duoto žodžio?

Kodėl negalima tyčiotis iš silpnesnio?

Kaip atskirti klaidą nuo sąmoningo melo?

Kodėl negalima kaltinti visos žmonių grupės dėl vieno jos nario veiksmų?

Kaip išspręsti konfliktą nepažeminant kito žmogaus?

Kuo skiriasi gebėjimas pasiekti tikslą nuo gebėjimo pasirinkti vertą tikslą?

Tokie klausimai reikalingi ne tik mokiniams.

Jie reikalingi tėvams, mokytojams, vadovams, politikams, teisėjams, darbuotojams ir kiekvienam žmogui, kuris savo veiksmais daro poveikį kitiems.

Moralinis kodeksas nėra vien draudimų sąrašas. Jis gali tapti priemone, padedančia žmogui įvertinti savo pasirinkimus ir suprasti jų pasekmes.

Tačiau moralinis ugdymas neturi virsti aklu taisyklių kartojimu. Žmogus turi išmokti suprasti, kodėl viena elgesio kryptis kuria pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, o kita griauna santykius ir sukelia kančią.

Kitaip tariant, turime ugdyti ne vien paklusnų, bet ir sąmoningą žmogų.

DARBAS – DARNA – DORA

Čia natūraliai prieiname prie trijų sąvokų, kurios galėtų tapti svarbiais visuomenės ugdymo orientyrais.

DARBAS – gebėjimas kurti, atlikti prasmingas užduotis ir prisiimti atsakomybę už savo veiklos rezultatus.

DARNA – gebėjimas bendradarbiauti, gerbti kitus žmones, derinti skirtingus interesus ir spręsti nesutarimus.

DORA – gebėjimas atskirti, kas teisinga ir neteisinga, pasirinkti atsakingus tikslus ir nesiekti savo naudos kitų žmonių sąskaita.

Šios trys sąvokos papildo viena kitą.

Žmogus gali būti labai darbštus, bet jeigu jo darbas skirtas apgauti ar išnaudoti kitus, vien darbštumo nepakanka.

Žmogus gali puikiai sutarti su savo grupe, tačiau jeigu ta grupė bendradarbiauja siekdama pakenkti nekaltiems žmonėms, tokia darna nėra dorovės įrodymas.

Žmogus gali kalbėti apie dorovę, tačiau jeigu jo žodžiai niekada nevirsta atsakingais veiksmais, visuomenė iš to mažai laimi.

Todėl šias sąvokas verta matyti kaip vieną visumą:

Darbas suteikia žmogui galią kurti. Darna padeda kurti kartu. Dora nurodo, kokio pasaulio verta siekti.

Tokia sistema galėtų tapti naudingu pagrindu kalbantis apie asmeninę atsakomybę šeimoje, mokykloje, darbovietėje ir valstybėje.

Visuomenę galima ne tik kritikuoti – ją galima taisyti

Grįžkime prie mūsų pradinio klausimo.

Ką daryti, kai matome visuomenėje neatsakingą elgesį, nepagarbą, nesąžiningumą ir nepagrįstą kitų žmonių kaltinimą?

Galime nusivilti.

Galime pradėti kartoti, kad visi žmonės blogi, visi vyrai vienodi, visos moterys savanaudės, visi politikai nesąžiningi, o visuomenės jau niekas nebe pakeis.

Tačiau ar toks mąstymas padeda spręsti problemas?

Jis gali tik pagilinti bejėgiškumo jausmą ir užkirsti kelią konkretiems sprendimams.

Konstruktyvus požiūris reikalauja kitokių klausimų.

Kokią problemą iš tikrųjų matau?

Kokie faktai patvirtina mano vertinimą?

Ar neapibendrinu vieno atvejo visai žmonių grupei?

Kas galėtų pakeisti šią situaciją?

Ką galiu padaryti pats?

Kokias taisykles, ugdymo priemones ar organizacinius sprendimus reikėtų patobulinti?

Kartais sprendimas bus pokalbis. Kartais – mokymasis. Kartais – aiškesnės taisyklės. O kartais reikės kreiptis į atsakingas institucijas, sustabdyti žalingą veiklą ir pareikalauti atsakomybės.

Visuomenės taisymas nereiškia, kad kiekvieną žmogų galima pakeisti mūsų norima kryptimi. Tai reiškia, kad galime kurti geresnes sąlygas doram elgesiui, ugdyti sąmoningumą ir neleisti, kad žalingi veiksmai būtų laikomi norma.

Ir čia kiekvienas turime savo vaidmenį.

Pirmiausia – pamatyk skirtumą savyje

Straipsnį norėčiau užbaigti mintimi, kuri, mano manymu, yra svarbiausia.

Lengva pastebėti kitų žmonių klaidas. Lengva kritikuoti televizijos kūrėjus, politikus, teisėjus, darbdavius ar kaimynus.

Tačiau tikrasis sąmoningumo išbandymas prasideda tada, kai žmogus atsigręžia į save.

Ar aš atskiriu faktą nuo savo nuomonės?

Ar vertinu žmogų pagal jo veiksmus, ar pagal išankstinį įsitikinimą?

Ar ieškau problemos sprendimo, ar tik noriu įrodyti, kad esu teisus?

Ar mano elgesys padeda kurti darnesnę aplinką, ar ją griauna?

Ar mano gebėjimai tarnauja bendram gėriui, ar tik asmeninei naudai?

Jeigu norime geresnės Lietuvos, negalime visos atsakomybės perkelti valdžiai, įstatymams, mokykloms ar kitiems žmonėms.

Turime pradėti nuo savo pačių gebėjimo mąstyti, atskirti, vertinti ir atsakingai veikti.

Nes visuomenę sudaro ne abstraktūs „kiti“. Ją sudaro konkretūs žmonės – kiekvienas iš mūsų.

Todėl galbūt šalia klausimo „Kokią Lietuvą norime matyti?“ verta nuolat sau užduoti ir kitą:

„Ar aš pats savo kasdieniais veiksmais padedu tokiai Lietuvai atsirasti?“

Pamatyti skirtumą tarp destrukcijos ir kūrybos.

Tarp nepagrįsto kaltinimo ir atsakingo vertinimo.

Tarp gebėjimo pasiekti tikslą ir gebėjimo pasirinkti vertą tikslą.

Tarp įstatymo raidės ir doros, kuri padeda suprasti, kodėl turime gerbti kitą žmogų.

Tarp visuomenės ydų stebėtojo ir žmogaus, kuris stengiasi tas ydas mažinti.

PAMATYK SKIRTUMĄ!

Nes tik tada, kai pradedame aiškiau matyti tikrovę, galime išmintingiau rinktis. O kai mūsų pasirinkimus lydi dora, atsiranda galimybė ne tik kritikuoti pasaulį, bet ir padaryti jį geresnį.

DARBAS – DARNA – DORA.

Žmogui nepakanka pastebėti visuomenės ydas: jis turi išmokti atskirti tikrąją problemą nuo savo paties įsitikinimų ir pasirinkti tokį veiksmą, kuris problemą spręstų, o ne didintų.

Ir dar viena mintis: „Žmogus, kuris mato tik tai, kas blogai, gali tapti per daug kritišku (liaudyje vadinamu kritikanu, kai viską mato tk per juodus akinius). Žmogus, kuris supranta, kodėl tai blogai ir kaip tai pakeisti, gali tapti kūrėju. O žmogus, kuris dar ir vadovaujasi dora, gali tapti visuomenei naudingu kūrėju.