Kodėl žmogus turi išmokti atskirti tiesą nuo melo, kad išsaugotų savo sąmoningumą ir laisvę?

ĮŽANGA. DU PASAULIAI, TARP KURIŲ ŽMOGUS TURI PASIRINKTI

Ar kada nors susimąstėme, kodėl žmonija, turėdama tiek daug žinių, technologijų, universitetų, religijų ir filosofinių mokymų, vis dar nesugeba išspręsti vienos iš pačių seniausių problemų – atskirti tiesą nuo melo?

Gyvename pasaulyje, kuriame kasdien susiduriame su dviem priešingybėmis: tiesa ir melu.

Viena informacija atitinka tikrovę, kita ją iškraipo. Vieni žmonės siekia išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko, o kiti sąmoningai kuria ir skleidžia tikrovės neatitinkančius pasakojimus.

Todėl galime sakyti, kad žmogus nuolat susiduria su savotiškais dviem pasauliais:

• Tiesos pasauliu, kuriame siekiama pažinti tikrovę, suprasti faktus ir elgtis teisingai.
• Melo pasauliu, kuriame tikrovė iškraipoma, slepiama, išgalvojama arba pateikiama taip, kad žmogus priimtų klaidingus sprendimus.

Religinėje kalboje ši priešprieša dažnai išreiškiama kaip Dievo ir Šėtono, gėrio ir blogio kova.

Biblijoje skaitome Jėzaus žodžius: „Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“

Tai labai gili mintis. Ji kelia klausimą: ar žmogus gali būti iš tikrųjų laisvas, jeigu jo sprendimai grindžiami melaginga informacija?

Juk jeigu nežinome tikrovės, negalime tinkamai įvertinti situacijos. O jeigu neteisingai ją įvertiname, galime pasirinkti neteisingą veiksmų kryptį.

Todėl tiesos pažinimas nėra vien filosofinis ar religinis klausimas. Tai būtina sąlyga žmogaus savarankiškumui, atsakomybei ir sąmoningam gyvenimui.

1. DICHOTOMIJA – GEBĖJIMAS ATSKIRTI PRIEŠINGYBES

Tarptautinių žodžių žodyne dichotomija apibūdinama kaip skirstymas į dvi priešingas arba nesuderinamas dalis.

Pavyzdžiui:

• Tiesa – melas.
• Gėris – blogis.
• Teisingumas – neteisingumas.
• Sąžiningumas – apgaulė.
• Konstruktyvumas – destruktyvumas.
• Atsakomybė – neatsakingumas.

Šios priešingybės padeda mums suprasti, kad gyvenime egzistuoja skirtingos veiksmų kryptys ir skirtingos jų pasekmės.

Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę.

Ne visos gyvenimo situacijos yra griežtai dichotominės. Kartais turime ne dvi aiškias galimybes, o daug tarpinių variantų. Pavyzdžiui, žmogaus žinios gali būti ne tik teisingos arba klaidingos, bet ir nepilnos, nepatikrintos ar paremtos tik dalimi faktų.

Todėl būtina atskirti pačią tikrovę nuo mūsų turimų žinių apie ją.

Įvykis įvyko konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Tačiau mūsų žinios apie tą įvykį gali būti ribotos. Galime turėti tik dalį informacijos, galime neteisingai ją interpretuoti arba dar nežinoti visų aplinkybių.

Tai nereiškia, kad tiesos nėra. Tai reiškia, kad žmogus turi nuolat tikrinti savo žinojimą.

Štai kodėl gebėjimas pastebėti skirtumus yra toks svarbus.

Jeigu žmogus nepastebi skirtumo tarp fakto ir prielaidos, jis gali prielaidą palaikyti tiesa.

Jeigu nepastebi skirtumo tarp nuomonės ir įrodymo, gali patikėti tuo, kas tik gražiai pateikta.

Jeigu nepastebi skirtumo tarp sąžiningos klaidos ir sąmoningo melo, gali neteisingai apkaltinti kitą žmogų.

Tiesos pažinimas prasideda nuo gebėjimo atskirti, o sąmoningumas auga tada, kai išmokstame vis tiksliau vertinti tai, ką pastebime.

2. KODĖL TIESOS SIEKIMAS NE VISADA SUTAMPA SU DAUGUMOS NUOMONE?

Pažvelkime į vieną gerai žinomą Biblijos istoriją.

Evangelijose aprašoma, kaip Jėzus buvo atvestas pas Poncijų Pilotą. Susirinkusi minia reikalavo paleisti Barabą, o Jėzų pasmerkti nukryžiuoti.

Ši istorija kelia labai svarbų klausimą:

Ar daugumos pritarimas visada reiškia, kad priimtas teisingas sprendimas?

Akivaizdu, kad ne.

Minia gali klysti. Ji gali būti suklaidinta, paveikta baimės, pykčio, išankstinių nuostatų ar manipuliacijos.

Žmogus gali būti pasmerktas ne todėl, kad jo kaltė įrodyta, o todėl, kad aplinkiniai taip nusprendė.

Ši istorija svarbi ne vien religiniu požiūriu. Ji primena, kad teisingumas negali būti nustatomas vien balsų skaičiumi.

Žmogaus teisumas nepriklauso nuo jo populiarumo. O daugumos pritarimas savaime nepaverčia neteisingo sprendimo teisingu.

Tačiau turime nepamiršti ir kitos pusės: vien tai, kad žmogus prieštarauja daugumai, dar nereiškia, kad jis teisus. Jo teiginius taip pat reikia tikrinti.

Todėl tikrąją tiesą turime nustatyti ne pagal tai, kiek žmonių jai pritaria, o pagal faktus, įrodymus ir argumentus.

Tiesa netampa melu vien todėl, kad jai nepritaria dauguma. Tačiau ir mažumos įsitikinimas savaime dar nėra tiesa.

3. KAIP ATSKIRAS INDIVIDAS PAVERČIAMAS MINIOS DALIMI?

Čia prieiname prie vienos pavojingiausių visuomenės problemų.

Kiekvienas žmogus gimsta kaip atskiras individas. Jis turi savo protą, gebėjimus, patirtį, jausmus ir galimybę priimti savarankiškus sprendimus.

Tačiau ar visada išsaugome šį savarankiškumą?

Socialinė psichologija nagrinėja reiškinius, kai grupės spaudimas pakeičia žmogaus elgesį, nuostatas ir sprendimus.

Žmogus, kuris vienas nedrįstų pasakyti ar padaryti tam tikro dalyko, būdamas grupėje gali pradėti elgtis visiškai kitaip.

Kodėl taip atsitinka?

1. Atsakomybės išskaidymas

Žmogus pradeda manyti, kad už bendrus veiksmus atsakingi visi, todėl jo paties atsakomybė tarsi sumažėja.

2. Noras pritapti

Žmogus bijo būti atstumtas, todėl pradeda kartoti grupės nuomonę net tada, kai viduje jai nepritaria.

3. Autoriteto įtaka

Žmogus paklūsta vadovui ar kitam autoritetui net tada, kai nurodymai prieštarauja jo paties moralinėms nuostatoms.

4. Priešiškumo skatinimas

Grupė pradedama skirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Svetimi žmonės gali būti vaizduojami kaip priešai, kuriems neva negalioja įprastos moralės normos.

5. Kritinio mąstymo atsisakymas

Žmogus nustoja tikrinti informaciją ir pradeda kartoti tai, ką girdi iš savo aplinkos.

Taip atskirų žmonių savarankiškas mąstymas gali susilpnėti. Jų elgesį ima veikti grupės spaudimas, baimė, propaganda ir autoritetų nurodymai.

Vis dėlto svarbu pabrėžti: grupė savaime nėra blogis. Žmonės gali susivienyti ir kilniems tikslams – padėti kitiems, ginti teises, kurti bendruomenes ir siekti teisingumo.

Problema prasideda tada, kai žmogus atsisako savo atsakomybės ir aklai paklūsta grupės reikalavimams.

Žmogus neturi prarasti savo individualaus mąstymo vien todėl, kad tapo tam tikros grupės nariu.

4. ISTORIJA PARODĖ, KOKIĄ KAINĄ ŽMONIJA MOKA UŽ MELĄ IR PROPAGANDĄ

Pažvelkime į XX amžiaus istoriją.

Nacistinės Vokietijos valdžia kūrė ideologiją, kurioje žydai buvo vaizduojami kaip priešai, atsakingi už įvairias visuomenės problemas. Propaganda sistemingai skleidė melagingus kaltinimus, skatino neapykantą ir nužmogino ištisas žmonių grupes.

Ši propaganda nebuvo vien žodžiai. Ji tapo valstybės politikos dalimi, kurią įgyvendino institucijos, pareigūnai ir įvairūs bendradarbiai.

Holokausto metu buvo nužudyta apie šešis milijonus Europos žydų, tarp jų – daugybė vaikų.

Tai vienas baisiausių pavyzdžių, kokias pasekmes gali sukelti melas, ideologija, neapykantos kurstymas ir žmonių atsisakymas pripažinti kitų teisę į gyvybę bei orumą.

Tačiau istorija rodo ir kitą dalyką: ne visi pasidavė propagandai. Buvo žmonių, kurie gelbėjo žydus, priešinosi nusikaltimams ir rizikavo savo gyvybe.

Vadinasi, net ir labai stipraus visuomenės spaudimo sąlygomis žmogus gali išsaugoti asmeninę atsakomybę.

Ši pamoka aktuali ir šiandien. Autoritarinėse valstybėse propaganda gali būti naudojama kaip priemonė formuoti visuomenės požiūrį, slėpti tikrovę ir pateisinti valdžios veiksmus. Prisiminkime marksizmo-leninizmo ideologiją, kuri buvo brukama per prievartą net mokyklose.

Marksizmo-leninizmo teorija, padalijusi visuomenę į dvi antagonistines klases (išnaudotojus ir išnaudojamuosius), iš ekonominės teorijos virto viena kruviniausių žmonijos istorijoje naikinimo ideologijų todėl, kad konfliktą paskelbė pagrindiniu visuomenės varikliu ir moraline būtinybe.

Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo tezę, kad visa ligšiolinė žmonijos istorija yra klasių kovos istorija. Vladimiras Leninas šią teoriją pritaikė praktikoje, suteikdamas jai agresyvų, totalitarinį valstybinį mechanizmą.

Štai pagrindiniai etapai ir mechanizmai, kaip ši teorinė takoskyra virto masinio naikinimo įrankiu:

1. Visuomenės nuasmeninimas ir dehumanizacija

Klasinė teorija atsisakė vertinti žmogų kaip individualybę su jo asmenine morale, talentais ar pasirinkimais. Žmogus tapo tik savo „klasės“ atstovu.

• Jei priklausei proletariatui (darbininkams), buvai automatiškai laikomas „pažangiu“ ir geru.
• Jei priklausei buržuazijai (kapitalistams, žemvaldžiams, vėliau – pasiturintiems valstiečiams), buvai traktuojamas kaip sistemos parazitas.

Kai žmogus nustojamas matyti kaip asmenybė, o matomas tik kaip „klasinis priešas“, peržengti moralinį barjerą jį sunaikinti tampa daug lengviau. Propaganda dešimtmečiais skiepijo idėją, kad išnaudotojų klasių atstovai nėra visiškai žmonės – jie buvo vadinami „siurbėlėmis“, „parazitais“ ar „liaudies priešais“.

2. Klasių kovos kaip absoliutaus dėsnio įteisinimas

Marksas ir Engelsas teigė, kad klasių konfliktas yra neišvengiamas ir kad kapitalizmo neįmanoma reformuoti taikiai – jį būtina nuversti jėga. Leninas žengė dar toliau, teigdamas, kad proletariato diktatūra yra būtinas etapas pakeliui į komunizmą.

Diktatūra reikalauja prievartos aparato. Kadangi klasių kova buvo paskelbta objektyviu istorijos dėsniu (panašiai kaip fizikos dėsniai), bet koks smurtas prieš „priešingą klasę“ buvo pateisinamas kaip pažanga. Smurtas tapo ne nusikaltimu, o „istoriniu būtinumu“.

3. Moralės pajungimas ideologijai

Leninas atvirai deklaravo, kad komunistinė moralė yra visiškai pavaldi klasių kovos interesams. Gana, teisinga ir dora buvo tik tai, kas padeda sugriauti senąją visuomenę ir įtvirtinti bolševikų valdžią. Tai sugriovė tradicines krikščioniškas ir universalias humanizmo vertybes (tokias kaip „nežudyk“ ar „nevok“). Jei turto atėmimas (ekspropriacija) ar „buržujų“ sušaudymas tarnavo revoliucijai, tai buvo laikoma doru elgesiu.

4. Dirbtinis „priešų“ sąrašo plėtimas (Buožių likvidavimas)

Kai tikroji buržuazija (gamyklų savininkai ir aristokratija) buvo sunaikinta arba pabėgo, režimui vis tiek reikėjo klasių kovos pateisinimo, kad išlaikytų terorą ir kontrolę. Marksistinė dviejų klasių schema buvo pradėta taikyti dirbtinai.

Ryškiausias pavyzdžiui – išbuožinimas (buožių arba pasiturinčių valstiečių kaip klasės likvidavimas) SSRS. Kadangi kaimuose nebuvo stambių kapitalistų, „išnaudotojais“ ir „buožėmis“ buvo paskelbti tiesiog darbštesni, porą karvių ar samdomą darbininką turintys valstiečiai. Tai sukėlė brolžudikišką karą pačiuose kaimuose, kur neturtingiausi ar tiesiog tingiausi bendruomenės nariai buvo sukurstyti prieš savo kaimynus. Rezultatas – milijonai ištremtų, nukankintų badu (Holodomoras Ukrainoje, bado katastrofos Kazachstane ir Rusijoje) ir sušaudytų žmonių.

5. Nuolatinė paranoja ir totalitarinė kontrolė

Klasių teorija natūraliai pagimdė paranoją, kad „priešas niekada nemiega“. Kadangi visuomenė buvo padalinta į dvi stovyklas, bet kokia nesėkmė – gamyklos avarija, blogas derlius ar ekonominis nepriteklius – buvo aiškinama ne sistemos klaidomis, o „klasinių priešų“, „kenkėjų“ ir „šnipų“ sabotažu. Tai leido Stalinui ir kitiems komunistiniams diktatoriams (Mao Dzedunui Kinijoje, Pol Potui Kambodžoje) vykdyti nuolatinius vidinius valymus, nukreiptus net prieš pačius darbininkus ir partijos narius.

Apibendrinimas

Markso ir Engelso teorinis visuomenės supaprastinimas iki dviejų kariaujančių stovyklų atvėrė Pandoros skrynią. Lenino ir jo sekėjų rankose šis teorinis paklydimas tapo absoliutaus sociocido (visuomenės grupių naikinimo pagal socialinę kilmę) įrankiu. Istorija skaudžiai įrodė, kad kai ideologija iškelia dogmą aukščiau už žmogaus gyvybės vertę, o visuomenę padalija į „mus“ ir „juos“, galutinis rezultatas visuomet būna teroras, masinės žudynės ir dvasinis bei materialinis visuomenės krachas.

Todėl kiekvienai visuomenei būtina turėti nepriklausomą žiniasklaidą, laisvą žodį, kritinį mąstymą ir institucijas, kurios padėtų tikrinti valdžios skelbiamą informaciją.

Kai žmogui atimama galimybė savarankiškai pažinti tikrovę, jis tampa lengviau pažeidžiamas manipuliacijų.

5. TALENTAS BE DIPLOMO – AR VISUOMENĖ GEBA ATPAŽINTI TIKRĄJĮ ŽMOGAUS POTENCIALĄ?

Dar viena problema, kurią norėčiau aptarti, yra žmogaus gebėjimų pripažinimas.

Įsivaizduokime žmogų, kuris savarankiškai išmoko dešimt užsienio kalbų. Jis puikiai jas moka, geba bendrauti, versti ir perteikti mintis.

Tačiau neturi atitinkamo diplomo.

Ar tai reiškia, kad jis neturi gebėjimų?

Tikrai ne.

Diplomas gali patvirtinti, kad žmogus baigė tam tikrą mokymo programą ir įgijo nustatytą kvalifikaciją. Tačiau jis nėra vienintelis žmogaus žinių ir gebėjimų įrodymas.

Kita vertus, kai kuriose profesijose formalus išsilavinimas ir licencija yra būtini dėl visuomenės saugumo. Todėl negalima visų kvalifikacinių reikalavimų laikyti nepagrįstais.

Tačiau visuomenė turėtų ieškoti būdų, kaip objektyviai įvertinti žmogaus realius gebėjimus, net jeigu jo mokymosi kelias buvo kitoks.

Juk galime turėti talentingų žmonių, kurie dėl įvairių aplinkybių negavo tradicinio išsilavinimo, bet sukaupė didžiulę patirtį ir žinias.

Čia iškyla svarbus klausimas:

Ar vertiname žmogų pagal tai, ką jis iš tikrųjų sugeba, ar vien pagal dokumentą, kuris patvirtina jo išsilavinimą?

Tai klausimas ne prieš diplomus, o už objektyvų kompetencijos vertinimą.

Visuomenė neturėtų prarasti talentų vien todėl, kad jų gebėjimai įgyti neįprastu būdu.

6. KODĖL MOKYKLOJE TURIME MOKYTI ATPAŽINTI MELĄ?

Manau, čia yra viena svarbiausių šio straipsnio išvadų.

Mokyklose vaikai mokosi matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų dalykų.

Tačiau ar pakankamai mokome juos atskirti tiesą nuo melo?

Ar mokinys geba atpažinti, kada jam pateikiamas faktas, o kada – tik nuomonė?

Ar jis supranta, kuo skiriasi įrodymas nuo prielaidos?

Ar moka atpažinti manipuliaciją, melagingą informaciją ir nepagrįstą apibendrinimą?

Ar geba savarankiškai patikrinti informaciją, net jeigu ją skelbia autoritetingas žmogus?

Šie gebėjimai šiandien ypač svarbūs, nes žmogus kasdien susiduria su didžiuliu informacijos kiekiu.

Todėl siūlyčiau Etikos pamokose skirti ypatingą dėmesį šioms temoms:

1. Kaip atskirti faktą nuo nuomonės?
2. Kaip nustatyti, ar informacija patikima?
3. Kaip atpažinti sąmoningą melą ir manipuliaciją?
4. Kaip atskirti klaidą nuo sąmoningo apgaudinėjimo?
5. Kaip nepasiduoti grupės spaudimui?
6. Kaip išsaugoti savarankišką mąstymą?
7. Kaip prisiimti atsakomybę už savo skleidžiamą informaciją?
8. Kaip elgtis, kai dauguma klysta?
9. Kaip pripažinti, kad pats suklydai?
10. Kaip ginti tiesą nepažeidžiant kito žmogaus orumo?

Tačiau vien išmokyti atpažinti kitų žmonių klaidas nepakanka.

Mokinys turi išmokti tikrinti ir savo paties įsitikinimus. Juk žmogus, kuris visada mano esąs teisus, taip pat gali tapti lengvai manipuliuojamas.

Todėl mokykla turėtų ugdyti ne žmones, kurie visada mano žinantys tiesą, o žmones, kurie moka jos ieškoti.

NEPAKANKA ŽINOTI, KAS YRA TIESA. REIKIA IŠMOKTI JĄ ATPAŽINTI, PAGRĮSTI IR PAGAL JĄ GYVENTI.

7. TIESOS PAŽINIMAS – ŽMOGAUS SĄMONINGUMO AUGIMO SĄLYGA

Dabar sugrįžkime prie žmogaus sąmoningumo.

Ankstesnėse diskusijose kalbėjome apie mintį, kad sveikas protas yra gebėjimas pastebėti skirtumus(„PAMATYK SKIRTUMĄ” https://darbasdarnadora.lt/pamatyk-skirtuma/).

Manau, šiame kontekste ji įgyja ypatingą reikšmę.

Žmogus, kuris nepastebi skirtumo tarp fakto ir prielaidos, gali patikėti melaginga informacija.

Žmogus, kuris nepastebi skirtumo tarp kritikos ir šmeižto, gali pats tapti neteisybės skleidėju.

Žmogus, kuris nepastebi skirtumo tarp autoriteto ir tiesos, gali aklai paklusti neteisingiems nurodymams.

Žmogus, kuris nepastebi skirtumo tarp daugumos nuomonės ir objektyvaus fakto, gali tapti grupinio spaudimo auka.

Taigi sąmoningumo augimas reikalauja vis geresnio gebėjimo pastebėti, atskirti, vertinti ir pasirinkti.

Tačiau čia atsiranda dar viena būtina sąlyga – dora.

Juk žmogus gali pažinti tiesą, bet vis tiek turi pasirinkti, kaip su ja elgtis.

Ar jis ją panaudos kitų labui?

Ar bandys ją nuslėpti dėl asmeninės naudos?

Ar pasakys tiesą net tada, kai tai jam pačiam nepatogu?

Ar pripažins savo klaidą, jeigu faktai parodys, kad jis klydo?

Todėl tiesos pažinimas ir doras elgesys turi eiti kartu.

Sąmoningumas padeda žmogui atpažinti tikrovę. Dora padeda pasirinkti, kaip pagal ją elgtis.

8. DARBAS – DARNA – DORA: KELIAS Į SĄMONINGĄ VISUOMENĘ

Čia natūraliai prieiname prie trijų sąvokų, kurios mums jau tapo svarbiomis.

DARBAS – tai pastangos pažinti tikrovę, įgyti žinių, tikrinti informaciją ir kurti prasmingus rezultatus.

DARNA – tai gebėjimas bendrauti, bendradarbiauti, išklausyti skirtingas nuomones ir ieškoti bendrų sprendimų.

DORA – tai sąžiningumas, atsakomybė, teisingumas ir pasirinkimas nesinaudoti melu siekiant asmeninės naudos.

Šios trys sąvokos yra tarpusavyje susijusios.

Žinojimas be doros gali būti panaudotas manipuliacijoms.

Darna be tiesos gali virsti aklu pritarimu.

Darbas be atsakomybės gali sukurti daug veiklos, bet neduoti visuomenei tikros naudos.

Todėl mums reikalinga tokia visuomenė, kurioje žmonės ne tik mokėtų dirbti, bet ir gebėtų bendradarbiauti bei atsakingai pasirinkti, kokių tikslų siekti.

DARBAS suteikia galimybę kurti. DARNA padeda kurti kartu. DORA padeda pasirinkti, ką ir kodėl verta kurti.

PABAIGA. TIESA IŠLAISVINA TIK TĄ, KURIS IŠDRĮSTA JOS IEŠKOTI

Žmonijos istorija rodo, kad melas gali tapti galingu ginklu.

Melu galima suklaidinti atskirą žmogų, supriešinti šeimas, suskaldyti visuomenę, pateisinti neteisingus sprendimus ir net paskatinti masinius nusikaltimus.

Tačiau tiesa taip pat turi didžiulę galią.

Ji padeda žmogui suprasti tikrovę, priimti teisingesnius sprendimus, išsaugoti savarankiškumą ir nepasiduoti manipuliacijoms.

Todėl negalime apsiriboti vien teiginiu, kad melas yra blogas, o tiesa – gera.

Turime išmokti atpažinti, kaip melas kuriamas, kaip jis skleidžiamas, kodėl žmonės juo patiki ir kaip apsaugoti save bei kitus nuo jo pasekmių.

Kiekvienas žmogus turėtų išmokti užduoti sau kelis klausimus:

Ar tai, kuo tikiu, yra pagrįsta faktais?

Ar patikrinau informaciją, ar tik pakartojau tai, ką išgirdau?

Ar nepasidaviau grupės spaudimui?

Ar esu pasirengęs pripažinti, kad galiu klysti?

Ar mano veiksmai padeda kurti teisingesnę visuomenę?

Ir galbūt pats svarbiausias klausimas:

Ar aš pats esu tiesos ieškotojas, ar tik kartoju tai, kuo mane įtikino kiti?

Jeigu norime sąmoningos visuomenės, turime pradėti nuo žmogaus gebėjimo savarankiškai mąstyti.

Jeigu norime teisingos visuomenės, turime ugdyti dorą.

Jeigu norime apsaugoti ateities kartas nuo manipuliacijų, turime mokyti vaikus ne tik kaupti žinias, bet ir atskirti tiesą nuo melo.

Tiesa neturi būti vien gražus žodis, kuriuo visi mėgstame prisidengti. Ji turi tapti mūsų mąstymo, sprendimų ir kasdienio elgesio pagrindu.

TIESA IŠLAISVINA ŽMOGŲ TIK TADA, KAI JIS TURI DRĄSOS JOS IEŠKOTI, GEBĖJIMO JĄ ATSKIRTI IR DOROS PAGAL JĄ GYVENTI.

Kviečiame jus diskutuoti, parašyti komentarą, o taip pat užsisakyti VšĮ Lyderio akademija pradinius seminarus: 1)”EMOCIJOS DARBE IR ŠEIMOJE”; 2)”MOKYKIS KAIP REIKIA MOKYTIS”.