Nuo „aš tikiu” iki „aš pasitikiu”
Šiame straipsnyje stengsimės atverti jums labai įdomią žmogaus filosofijos temą. Ypač todėl, kad tikėjimas ir pasitikėjimas nėra priešybės. Tam tikra prasme pasitikėjimas gali būti brandesnė tikėjimo forma – kai tai, kuo tikime, pradeda remtis ne vien žodžiais, bet ir mūsų pačių patirtimi.
Žmogus negali visko žinoti. Todėl tikėjimas yra viena iš neišvengiamų žmogaus gyvenimo dalių.
Nuo „aš tikiu“ iki „aš pasitikiu“ – kaip žmoguje gimsta pasitikėjimas?
Vos gimęs žmogus patenka į pasaulį, kurio jis nepažįsta.
Jis nežino, kas yra mama.
Nežino, kas yra tėtis.
Nežino, kas yra pasaulis.
Nežino, kas jo laukia rytoj.
Nežino, kas yra gėris ir blogis.
Nežino, kuo galima pasitikėti.
Todėl nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų žmogus pradeda mokytis vieno labai svarbaus dalyko – pasitikėti.
Kūdikis verkia ir tikisi, kad mama ateis.
Jis mokosi, kad pasaulis į jo poreikius reaguoja.
Vėliau vaikas pradeda tikėti tėvų žodžiais, mokytoju, savo gebėjimais, draugais.
Dar vėliau jis pats pradeda formuoti savo požiūrį į pasaulį.
Taigi tikėjimas žmogaus gyvenime atsiranda labai anksti.
Tačiau kas iš tikrųjų yra tikėjimas?
Tikėjimas nėra vien religija
Žodį „tikėjimas“ dažnai pirmiausia siejame su religija.
Tikėjimas Dievu.
Tikėjimas religine doktrina.
Tikėjimas šventuoju tekstu.
Tačiau žmogaus gyvenime tikėjimo yra gerokai daugiau.
Mes tikime, kad rytoj išauš diena.
Tikime, kad mūsų draugas laikysis duoto žodžio.
Tikime, kad gydytojas stengiasi mums padėti.
Tikime, kad mūsų vaikai gali užaugti gerais žmonėmis.
Tikime, kad mūsų pastangos gali duoti rezultatų.
Ir labai svarbu – tikime savimi.
Todėl tikėjimą galima suprasti daug plačiau:
Tikėjimas – tai žmogaus gebėjimas priimti tam tikrą dalyką kaip prasmingą ar patikimą dar tada, kai jis neturi absoliutaus žinojimo.
Tai nereiškia, kad kiekvienas tikėjimas yra teisingas.
Žmogus gali tikėti ir tuo, kas yra klaidinga.
Todėl labai svarbu atskirti tikėjimą nuo žinojimo.
Žinojimas ir tikėjimas
Žinojimas paprastai remiasi tuo, ką galime patikrinti, patirti, išmatuoti ar pagrįsti.
Tikėjimas atsiranda ten, kur tokio visiško tikrumo nėra.
Aš žinau, kad šiuo metu sėdžiu ant kėdės.
Bet aš negaliu žinoti visko, kas atsitiks rytoj.
Vis dėlto aš planuoju rytojų.
Kodėl?
Todėl, kad tam tikra prasme pasitikiu gyvenimu.
Žmogus, kuris reikalautų absoliučiai viską įrodyti prieš imdamasis bet kokio veiksmo, praktiškai negalėtų gyventi.
Jis negalėtų pasitikėti kitu žmogumi.
Negalėtų kurti šeimos.
Negalėtų pradėti verslo.
Negalėtų mokytis.
Negalėtų planuoti ateities.
Negalėtų rizikuoti dėl svarbaus tikslo.
Vadinasi, žmogaus gyvenime egzistuoja sritis, kurioje žinojimą papildo tikėjimas ir pasitikėjimas.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp aklo tikėjimo ir brandžiai susiformavusio tikėjimo
Aklo tikėjimo principas gali būti:
„Aš tikiu, nes man taip pasakė.“
Tačiau žmogaus augimas gali vykti kita kryptimi:
„Aš tikiu, todėl išbandau.“
Tada atsiranda patirtis.
Žmogus pabando.
Stebi rezultatą.
Mokosi.
Klysta.
Taiso klaidas.
Bando dar kartą.
Ir po daugybės tokių patirčių atsiranda nauja būsena:
„Aš jau ne tik tikiu. Aš pasitikiu, nes pats patyriau.“
Tai labai svarbus žmogaus vystymosi momentas.
Nuo tikėjimo savimi iki pasitikėjimo savimi
Vaikas gali tikėti, kad moka važiuoti dviračiu.
Tačiau pirmą kartą atsisėdęs ant dviračio jis dar neturi tikro pasitikėjimo savo gebėjimu.
Jis bando.
Nukrenta.
Atsikelia.
Bando dar kartą.
Po daugybės bandymų atsiranda patirtis:
„Aš galiu.“
Štai čia tikėjimas savimi pradeda virsti pasitikėjimu savimi.
Tai nėra vien graži psichologinė frazė.
Tai – žmogaus gebėjimo veikti pagrindas.
Žmogus, kuris visiškai nepasitiki savimi, dažnai laukia, kol kas nors kitas už jį nuspręs.
O žmogus, kuris išsiugdė pagrįstą pasitikėjimą savimi, gali pats priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už jų pasekmes.
Todėl labai svarbi grandinė gali atrodyti taip:
„Aš tikiu, kad galiu.“
↓
„Aš pabandau.“
↓
„Aš įgyju patirties.“
↓
„Aš matau, kad galiu.“
↓
„Aš pasitikiu savimi.“
Pasitikėjimas nėra garantija, kad neklysi
Čia būtina padaryti vieną svarbų pataisymą.
Pasitikėti savimi nereiškia manyti:
„Aš visada esu teisus.“
Tai jau būtų ne pasitikėjimas savimi, o savęs pervertinimas.
Brandus pasitikėjimas savimi reiškia ką kita:
„Aš galiu klysti, tačiau pasitikiu savo gebėjimu pastebėti klaidą, iš jos pasimokyti ir veikti toliau.“
Tai, mano manymu, yra daug stipresnė žmogaus būsena.
Nes tada žmogui nebereikia būti neklystančiam.
Jam užtenka žinoti:
„Jeigu suklysiu – susitvarkysiu.“
O kaip atsiranda pasitikėjimas kitu žmogumi?
Čia grįžtame prie labai svarbios žmogaus gyvenimo srities – santykių.
Pasitikėjimas kitu žmogumi taip pat neatsiranda vien iš žodžių.
Jis kaupiasi per patirtį.
Žmogus pažadėjo – ir padarė.
Pasakė tiesą – net tada, kai tiesą buvo sunku pasakyti.
Pažadėjo padėti – ir padėjo.
Padarė klaidą – ir ją pripažino.
Todėl po daugybės tokių patirčių atsiranda:
„Aš galiu tavimi pasitikėti.“
Pasitikėjimas tokiu būdu tampa savotiška santykių „kapitalo“ forma.
Jį labai sunku sukurti.
Tačiau galima labai greitai prarasti.
Vienas melas gali sugriauti tai, kas buvo kuriama daugelį metų.
Todėl visuomenėje pasitikėjimas yra ne mažiau svarbus už įstatymus.
Įstatymas gali priversti žmogų laikytis taisyklės.
Tačiau jis negali priversti žmogaus pasitikėti kitu žmogumi.
Būtent čia įdomiai skamba L. Rono Habardo mintis
L. Ronas Habardas (L.Ron Hubbard), žymus amerikiečių rašytojas, mokslininkas ir tyrinėtojas yra išsakęs štai tokią mintį:
„Kai žmonės galės pasitikėti vienas kitu, tada Žemėje įsivyraus taika.“
Šią mintį galima suprasti kaip labai paprastą, bet kartu labai gilią socialinę įžvalgą.
Jeigu žmogus mano, kad kiekvienas kitas žmogus gali jį išduoti, apgauti ar sunaikinti, jis pradeda gintis.
Kitas žmogus mato jo nepasitikėjimą ir taip pat pradeda gintis.
Taip gali atsirasti uždaras ratas:
nepasitikėjimas → baimė → gynyba → įtarumas → konfliktas → dar didesnis nepasitikėjimas.
Tačiau galima ir priešinga grandinė:
patikimumas → pasitikėjimas → bendradarbiavimas → patirtis → dar didesnis pasitikėjimas.
Todėl pasitikėjimas yra ne vien asmeninė savybė.
Jis gali tapti ir visuomenės stabilumo pagrindu.
Tačiau nuo ko pradėti?
Galbūt nuo savęs.
Žmogus dažnai nori, kad kiti būtų patikimi.
Tačiau pirmasis klausimas galėtų būti:
„Ar pats esu žmogus, kuriuo galima pasitikėti?“
Ar darau tai, ką pažadu?
Ar sakau tiesą?
Ar pripažįstu savo klaidas?
Ar galiu laikytis žodžio tada, kai man tai nepatogu?
Ar mano veiksmai atitinka mano žodžius?
Štai čia pasitikėjimas tampa nebe abstrakčia sąvoka, o moraline žmogaus savybe.
Tikėjimas savimi turi tapti ne iliuzija, o patirtimi
Kartais žmogui sakoma:
„Tikėk savimi!“
Tai gali būti gražus padrąsinimas.
Tačiau vien tik žodžių nepakanka.
Jeigu žmogus nieko nedaro, jo tikėjimas savimi gali likti tik noru.
Tikras pasitikėjimas savimi auga per veiklą.
Pabandžiau.
Nepavyko.
Išmokau.
Pabandžiau dar kartą.
Pavyko.
Ir tada žmogaus viduje atsiranda nebe vien:
„Aš tikiu, kad galiu.“
Atsiranda:
„Aš žinau iš savo patirties, kad galiu.“
Tai jau visiškai kitokia būsena.
Galbūt todėl žmogaus gyvenime tikėjimas yra pradžia, o pasitikėjimas – rezultatas
Tikėjimas gali suteikti žmogui drąsos pradėti.
Pasitikėjimas leidžia jam tęsti.
Tikėjimas gali pasakyti:
„Pabandyk.“
Patirtis gali pasakyti:
„Tu gali.“
O pasitikėjimas savimi galiausiai sako:
„Aš galiu susidoroti ir tada, kai nežinau, kas bus.“
Tai jau yra didelė žmogaus vidinė jėga.
Ir čia atsiranda labai gražus paradoksas
Žmogus niekada negalės visko žinoti.
Todėl žmogus visada turės kažkuo tikėti.
Tačiau kuo daugiau jis mokosi, patiria ir sąmoningai tikrina savo įsitikinimus, tuo mažiau jam reikia aklo tikėjimo.
Tikėjimą gali palaipsniui papildyti:
žinios,
patirtis,
supratimas,
atsakomybė
ir galiausiai
pasitikėjimas.
Todėl žmogaus augimas nebūtinai yra kelias nuo tikėjimo į netikėjimą.
Galbūt tai yra kelias:
nuo aklo tikėjimo – į sąmoningą tikėjimą,
nuo sąmoningo tikėjimo – į patirtį,
nuo patirties – į pasitikėjimą.
O pasitikėjimas savimi leidžia žmogui pasitikėti ir kitu
Žmogus, kuris visiškai nepasitiki savimi, dažnai labai bijo kitų žmonių.
Jis bijo būti atstumtas.
Bijo suklysti.
Bijo prarasti kontrolę.
Bijo pripažinti, kad kažko nežino.
Todėl jam sunku pasitikėti kitais.
Tačiau žmogus, kuris žino:
„Aš galiu suklysti ir išgyventi.“
„Aš galiu nežinoti ir mokytis.“
„Aš galiu susidurti su sunkumu ir ieškoti sprendimo.“
tampa daug laisvesnis.
Ir tada jis gali sau leisti pasitikėti kitu.
Nes jam nebereikia visko kontroliuoti.
Galbūt tikrasis klausimas nėra „ar tu tiki?“
Galbūt daug svarbesni klausimai yra:
Kuo tu tiki?
Kodėl tuo tiki?
Ar tavo tikėjimą patvirtina patirtis?
Ar esi pasirengęs pripažinti, kad gali klysti?
Ar tavo tikėjimas padeda tau augti?
Ir galiausiai:
Ar tai, kuo tiki, leidžia tau tapti žmogumi, kuriuo gali pasitikėti pats ir kuriuo gali pasitikėti kiti?
Čia jau prasideda tikrasis žmogaus sąmoningumo augimas.
Pabaigai
Žmogus nėra robotas, kuris veikia tik pagal iš anksto įrašytą programą.
Jis gyvena pasaulyje, kurio niekada iki galo nepažins.
Todėl jam būtinas tikėjimas.
Tikėjimas ateitimi.
Tikėjimas kitu žmogumi.
Tikėjimas prasme.
Tikėjimas savo galimybėmis.
Ir, svarbiausia, tam tikras tikėjimas savimi.
Tačiau žmogaus brandos kelias gali būti ne sustingimas ties:
„Aš tikiu.“
Jis gali tęstis:
„Aš pabandau.“
„Aš patiriu.“
„Aš mokausi.“
„Aš suprantu.“
Ir tada:
„Aš pasitikiu.“
Galbūt būtent čia tikėjimas įgyja savo aukščiausią praktinę prasmę.
Nes žmogus, kuris pasitiki savimi, nebūtinai mano, kad pasaulis bus toks, kokio jis nori.
Jis tiesiog žino:
„Kad ir kas nutiktų, aš galiu ieškoti sprendimo.“
O žmogus, kuriuo gali pasitikėti kiti, tampa dar didesne vertybe.
Galbūt todėl taika prasideda ne nuo didžiųjų valstybių susitarimų.
Galbūt ji prasideda nuo daug mažesnio dalyko:
nuo žmogaus, kuris pats tampa vertas kito žmogaus pasitikėjimo. Šiame straipsnyje nebandome įrodyti, kad tikėjimas yra geras ar blogas. Nagrinėjame jį kaip žmogaus fenomeną ir parodome galimą kelią nuo nežinojimo → tikėjimo → veikimo → patirties → pasitikėjimo savimi.
Sekančiame straipsnyje pratęsime pokalbius šia tema, kad išsiaiškinti „Kuo žmogus tampa dėl to, kuo jis tiki?“ Tai būtų jau nebe apie patį tikėjimo fenomeną, o apie tikėjimo poveikį žmogaus charakteriui ir sąmoningumui.
Laukiame jūsų komentarų ir aktyvaus dalyvavimo diskusijose šia tema. Kviečiame tarti savo žodį, nes jūsų nuomonė mums yra labai svarbi.
