SAIKAS – PAMIRŠTAS ŽMOGAUS LAIMĖS DĖSNIS
Kodėl žmogus turi išmokti valdyti savo malonumus, kad jie nesugriautų jo laimės?
Žmogus siekia malonumų. Tačiau ar kiekvienas malonumas veda į laimę?
Tai klausimas, į kurį atsakymas gali pakeisti mūsų požiūrį į gyvenimą, auklėjimą, vaikų ugdymą ir net į visos visuomenės moralės pagrindus.
Pagalvokime: kodėl žmogus valgo? Todėl, kad maistas patenkina fiziologinį poreikį, o skonis suteikia malonumą. Kodėl žmogus myli? Todėl, kad meilė gali suteikti nepaprastą artumo, džiaugsmo ir pilnatvės jausmą. Kodėl jis keliauja, kuria, mokosi, sportuoja, klausosi muzikos ar grožisi gamta? Todėl, kad ši veikla gali teikti pasitenkinimą ir praturtinti jo gyvenimą.
Vadinasi, malonumas yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Jis skatina mus veikti, pažinti pasaulį ir siekti to, kas mums atrodo vertinga.
Tačiau čia prasideda didžioji problema.
Kodėl tai, kas šiandien suteikia malonumą, kartais rytoj tampa nelaimės priežastimi?
Kodėl skanus maistas gali virsti persivalgymu, noras linksmintis – priklausomybe, o troškimas patirti naujų pojūčių – narkotikų spąstais?
Kodėl žmogus kartais pasirenka tai, kas suteikia trumpalaikį pasitenkinimą, nors dėl to gali prarasti sveikatą, šeimą, laisvę ir galimybę džiaugtis ateitimi?
Galbūt todėl, kad mes išmokome siekti malonumų, bet nepakankamai išmokome juos vertinti.
Žmogui būtina ne tik pažinti malonumą. Jam būtina pažinti ir Saiką.
1. Malonumas – gyvenimo dovana, bet ne kiekvienas malonumas yra dovana mūsų ateičiai
Įsivaizduokime žmogų, kuris visą gyvenimą siekia vieno tikslo – patirti kuo daugiau malonumų.
Jis nori skaniai valgyti, smagiai leisti laiką, mėgautis įvairiais pojūčiais ir patenkinti kiekvieną savo norą.
Jeigu jam kažko užsinorėjus atsiranda galimybė tą norą patenkinti, jis daug negalvoja. Juk gyvenimas trumpas, reikia juo mėgautis!
Iš pirmo žvilgsnio tokia nuostata gali atrodyti patraukli. Kodėl turėtume atsisakyti to, kas mums teikia malonumą?
Tačiau pažvelkime į šį klausimą giliau.
Ar žmogus, kuris kiekvieną savo norą laiko įsakymu, iš tikrųjų yra laisvas?
Jeigu jis negali atsisakyti saldumynų net tada, kai supranta, kad jų vartojimas jam kenkia, ar jis valdo savo norus?
Jeigu jis negali nustoti lošti, nors dėl to praranda pinigus ir griauna šeimos gyvenimą, ar jis tebėra savo elgesio šeimininkas?
Jeigu jaunuolis negali atsispirti draugų pasiūlymui vartoti narkotikus, nes bijo pasirodyti bailys, ar jis pats priima sprendimą?
Šie pavyzdžiai atskleidžia paradoksą.
Žmogus gali turėti daugybę galimybių patirti malonumą ir kartu prarasti laisvę pasirinkti, kokio gyvenimo jis iš tikrųjų nori.
Todėl svarbu skirti malonumą nuo laimės.
Malonumas gali trukti akimirką. Laimė dažnai kuriama ilgus metus.
Malonumas gali paskatinti patenkinti dabartinį norą. Laimė gali reikalauti atsisakyti to noro, kad apsaugotume tai, kas mums iš tiesų brangu.
Malonumas gali būti gyvenimo dalis. Tačiau jis neturėtų tapti mūsų gyvenimo valdovu.
2. Kodėl žmogui reikalingas Saikas?
Pažvelkime į paprastą pavyzdį.
Žmogus mėgsta skaniai valgyti. Jis mėgaujasi maistu, išbando naujus patiekalus ir džiaugiasi valgymo teikiamu malonumu.
Tačiau jeigu jis nuolat persivalgo, ilgainiui gali pakenkti savo sveikatai.
Ar dėl to reikėtų uždrausti žmogui mėgautis maistu?
Žinoma, ne!
Reikia išmokti valgyti taip, kad maistas teiktų malonumą, bet kartu padėtų išsaugoti sveikatą.
Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse.
Poilsis reikalingas, tačiau nuolatinis pareigų vengimas gali trukdyti siekti tikslų.
Pinigai gali suteikti daug galimybių, tačiau nevaldomas noras vartoti gali sukelti finansinių problemų.
Meilė ir seksualinis artumas gali būti didelis džiaugsmas, tačiau atsakomybės nepaisymas gali turėti skaudžių pasekmių.
Net darbas, kuris teikia pasitenkinimą, gali tapti žalingas, jeigu žmogus visiškai pamiršta savo sveikatą ir artimuosius.
Visais šiais atvejais svarbu ne atsisakyti malonumo, o rasti tinkamą santykį su juo.
Tai ir yra Saiko esmė.
Saikas – tai gebėjimas mėgautis tuo, kas gera, kartu išsaugant tai, kas dar svarbiau.
Saikas nėra draudimas gyventi.
Saikas nėra reikalavimas atsisakyti džiaugsmo.
Saikas nėra gyvenimas nuolat bijant suklysti.
Priešingai, Saikas padeda mums mėgautis gyvenimu taip, kad dabartiniai malonumai neatimtų galimybės džiaugtis ateitimi.
Juk kokia prasmė patirti trumpalaikį malonumą, jeigu dėl jo rizikuojame prarasti tai, kas galėtų teikti džiaugsmą daugelį metų?
3. Senovės graikai jau suprato, kad žmogui reikia daugiau negu malonumų
Įdomu tai, kad mintis apie saiką nėra nauja.
Senovės graikų filosofijoje buvo nagrinėjamas žmogaus santykis su malonumais, troškimais ir gebėjimu valdyti save.
Graikiškas žodis sophrosyne reiškė saikingumą, savitvardą, santūrumą ir proto pusiausvyrą. Senovės graikų mitologijoje Sofrosinė (Sophrosyne) buvo šių savybių personifikacija.
Aristotelio etikoje saikingumas siejamas su tinkamu santykiu su kūniškais malonumais. Filosofas pabrėžė, kad žmogaus dorybė pasireiškia ne vien žinojimu, kas gera, bet ir gebėjimu atitinkamai elgtis.
Ši mintis labai svarbi.
Juk žmogus gali žinoti, kad persivalgyti nesveika, bet vis tiek persivalgo.
Jis gali žinoti, kad lošimas kelia pavojų jo finansams, bet vis tiek lošia.
Jis gali žinoti, kad narkotikai pavojingi, bet vis tiek juos vartoja.
Vadinasi, vien žinių nepakanka.
Žmogui reikia išugdyti gebėjimą savo elgesį derinti su tuo, ką jis supranta esant gera ir vertinga.
Štai kodėl Saikas turėtų būti ne tik filosofijos knygų sąvoka, bet ir praktinė gyvenimo taisyklė.
Ją reikia suprasti, įsisąmoninti ir taikyti kasdien.
4. Saiko ir Pagundos dialogas
Įsivaizduokime, kad žmogaus viduje vyktų toks dviejų vieną kitai prieštaraujačių minčių dialogas.
Viena mintis yra ta, kuri laiko save pagrindine – tai yra Pagunda.
Kita – Saikas.
Pagunda paslaptingai šnibžda:
„Pabandyk! Tau bus malonu.“
Saikas klausia:
„O kokios gali būti pasekmės?“
Pagunda atsako su pašaipa:
„Nereikia galvoti apie rytojų. Gyvenk šia diena!“
Saikas argumentuoja:
„Ši diena svarbi, bet ir tavo rytojus bus tavo gyvenimo dalis.“
Pagunda bando įtikinti, todėl pasitelkia į pagalba melą, kad apgauti savo oponentą:
„Visi tai daro. Kodėl tu turėtum atsisakyti?“
Saikas ramiai užduoda klausimą:
„Ar tai, kad kažką daro kiti, reiškia, kad tai naudinga ir man?“
Pagunda nenusileidžia, nes tiki, kad melas ir apgaulė turi pakeisti jo įsitikinimus:
„Tu tik kartą pabandysi. Nieko nenutiks.“
Saikas vėl užduoda klausimą:
„Ar žinai, kokia bus tikroji šio pasirinkimo kaina?“
Pagunda nori, kad žmogus nenustotų galvojęs apie malonumą.
Saikas ragina įvertinti ir tokio malonumo pasekmes.
Pagunda skatina ir gundo patenkinti norą.
Saikas padeda žmogui apsvarstyti, ar verta jį patenkinti.
Pagunda meta šioje kovoje paskutinį paskutinį savo gundyme kozirį:
„Ką malonaus gali patirti dabar?“
Saikas vėl užduoda klausimą:
„Ar šis malonumas padės tau būti laimingam, ar gali atimti iš tavęs tai, kas suteikia gyvenimui tikrąją vertę?“
Pagunda numoja ranka. nes pamatė, kad ji Saiko neįveiks.
Žinoma, tai filosofinė metafora. Pagunda ir Saikas nėra dvi atskiros jėgos žmogaus mąstyme, nes tai yra žmogaus svarstymai, kad padaryti savo išvadas ar priimti sprendimą. Tačiau šis dialogas vaizdžiai perteikia konfliktą tarp tiesioginio noro patenkinimo ir apgalvoto, ilgalaikes pasekmes įvertinančio sprendimo. Tai šiek tiek primena Fausto ir Mefistofelio dialogus Johano Volfgango fon Gėtės filosofinėje tragedijoje „Faustas“galutinai nugali Faustas (ir Dievas). Nors Mefistofelis tikisi laimėti Fausto sielą, jo kėslai žlunga dėl pačios sutarties sąlygų ir žmogaus prigimties traktavimo kūrinyje.
Kodėl nugali Faustas, o ne Mefistofelis?
- Sutarties esmė ir Fausto siekiai:
Faustas su Mefistofeliu sudaro kraujo sutartį: jei Faustas patirs tokią pilnatvę ir palaimą, kad ištars lemtingus žodžius „Sustok, akimirka žavinga, tu tokia graži!“, velnias galės pasiimti jo sielą. Tačiau Mefistofelio siūlomi žemiški malonumai (jaunystė, meilė, turtai, valdžia) nepatenkina Fausto dvasinio alkio. - Lemtingas momentas:
Kūrinio pabaigoje aklas ir pasenęs Faustas ištaria šią frazę ne dėl Mefistofelio suteiktų malonumų, o vizijoje matydamas prasmingą ateities darbą – laisvų žmonių visuomenę laisvoje žemėje, kurią jis bando nusausinti ir atkovoti iš jūros. Mefistofelis mano, kad Faustas pralaimėjo, ir pasiruošia griebti jo sielą. - Dieviškasis įsikišimas:
Mefistofeliui besidžiaugiant pergale, pasirodo angelai ir nuneša Fausto sielą į dangų. Dievas tragedijos „Prologe danguje“ jau buvo numatęs, kad klystantis, bet nuolat tiesos ir prasmingos veiklos ieškantis žmogus negali būti visiškai pražudytas.
Dialogų esmė ir personažų priešprieša
Fausto ir Mefistofelio dialogai – tai nuolatinė dviejų pasaulėžiūrų kova:
| Asmenybė / Savybė | Faustas | Mefistofelis |
|---|---|---|
| Prigimtis | Žmogiškasis idealizmas, nuolatinis ieškojimas ir kūryba. | Šaltas protas, nihilizmas, ironija ir griovimas. |
| Pasaulio vertinimas | Siekia pažinti kosmoso paslaptis, rasti gyvenimo prasmę. | Teigia, kad viskas, kas atsiranda, yra verta pražūties (neigimo dvasia). |
| Vaidmuo | Aktyvus veikėjas, klystantis, bet judantis pirmyn. | Katalizatorius, kuris, norėdamas daryti blogį, paradoksaliai verčia Faustą kurti gėrį. |
Galutinė kūrinio išvada – Mefistofelis pralaimi, nes nesugeba suprasti dvasinių žmogaus siekių. Faustas nugali, nes jo siela išgelbėjama už nuolatinį tobulėjimo siekį bei nesustojamą veržimąsi pirmyn.
Ir būtent šio gebėjimo turėtume mokyti jaunus žmones.
Ne slopinti visus savo norus, o išmokti juos vertinti.
Ne bijoti malonumų, o suprasti jų kainą.
Ne aklai paklusti pagundai, o gebėti savarankiškai apsispręsti.
5. Narkotikai – kai malonumas gali tapti spąstais
Prisiminkime mūsų ankstesnę diskusiją apie narkotikų platintojų manipuliacijas.
Jaunuoliui pasiūloma:
„Pabandyk. Tau palengvės.“
Arba:
„Gyvenime reikia viską išbandyti.“
Arba:
„Nėra ko bijoti. Aš pats bandžiau.“
Tokie žodžiai nukreipia dėmesį į galimą malonumą ir sumenkina pavojų.
Jaunas žmogus gali susidomėti. Jis gali norėti pritapti prie draugų, patirti kažką naujo arba bent trumpam pabėgti nuo savo problemų.
Tačiau ar trumpalaikis malonumas vertas rizikos, kurią gali sukelti narkotikų vartojimas?
Kai kurios psichoaktyviosios medžiagos gali sukelti euforiją, pakeisti emocinę būseną ir stipriai paveikti smegenų atlygio bei motyvacijos sistemas. Kartotinis vartojimas tam tikromis aplinkybėmis gali prisidėti prie priklausomybės formavimosi.
Tuomet žmogus gali atsidurti paradoksalioje padėtyje.
Iš pradžių jis narkotikus vartojo norėdamas patirti malonumą.
Vėliau jo gyvenime gali atsirasti stiprus potraukis vartoti, sunkumų kontroliuojant elgesį ir poreikis vartoti siekiant išvengti nemalonios savijautos.
Tai, kas atrodė kaip laisvas pasirinkimas, gali pradėti riboti jo laisvę.
Todėl narkotikų prevencijoje būtina iškelti vieną svarbų klausimą:
Ar verta rizikuoti savo sveikata ir laisve dėl malonumo, kurio pasekmių negali visiškai numatyti?
Šis klausimas turėtų būti nagrinėjamas mokyklose ne kaip gąsdinimas, o kaip kvietimas savarankiškai mąstyti.
Jaunas žmogus turi suprasti, kad atsisakydamas narkotikų jis nebūtinai atsisako malonumo.
Priešingai, jis gali saugoti galimybę ateityje patirti daug daugiau gyvenimo džiaugsmo.
6. Uždraustas vaisius – pagundos simbolis
Čia verta prisiminti biblinę istoriją apie Ievą, Adomą ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
Pradžios knygoje pasakojama, kad Dievas uždraudė žmogui valgyti nuo šio medžio. Gyvatė sugundė Ievą paragauti vaisiaus, o ji jo davė ir Adomui.
Šios istorijos reikšmė įvairiose religinėse ir filosofinėse tradicijose aiškinama skirtingai. Todėl negalėtume teigti, kad Biblijoje šis vaisius iš tikrųjų simbolizuoja malonumą.
Tačiau galime pasiūlyti savitą filosofinę interpretaciją.
Įsivaizduokime, kad uždraustas vaisius simbolizuoja malonumą, kurio žmogus trokšta, tačiau neįvertina jo kainos.
O gyvatė simbolizuoja Pagundą, kuri kužda:
„Pabandyk. Tau bus malonu. Apie pasekmes galvosi vėliau.“
Ar ši metafora neprimena narkotikų platintojo, kuris jaunam žmogui žada nepaprastą malonumą, bet nutyli galimą pavojų?
Ar ji neprimena situacijų, kai žmogus, vedamas trumpalaikio noro, pamiršta savo atsakomybę ir ateitį?
Šiuo požiūriu Rojaus istorija gali tapti įdomia priemone diskusijai apie žmogaus pasirinkimus.
Ne kaip įrodymas, kad visi malonumai yra blogi.
Ne kaip raginimas atsisakyti gyvenimo džiaugsmo.
O kaip klausimas:
Ar žmogus geba atskirti tai, ko trokšta šią akimirką, nuo to, kas iš tikrųjų padeda jam gyventi laimingai?
Juk ne kiekvienas uždraustas dalykas savaime yra žalingas, kaip ir ne kiekvienas leidžiamas dalykas yra naudingas.
Todėl svarbu ne vien draudimas. Svarbu suprasti priežastis, riziką ir pasekmes.
Būtent čia prasideda išmintingas pasirinkimas.
7. Seksualinis malonumas ir atsakomybė už ateitį
Žmogaus gyvenime yra malonumų, kurie glaudžiai susiję su kitais žmonėmis.
Vienas iš jų – seksualinis artumas.
Jis gali būti meilės, artumo ir abipusio pasitikėjimo išraiška. Tačiau kartu tai yra sritis, kurioje būtina pagarba, atsakomybė ir supratimas apie galimas pasekmes.
Jaunas žmogus gali priimti sprendimą, kuriam dar nėra pasirengęs.
Pavyzdžiui, neplanuotas nėštumas gali pakeisti mokymosi planus, finansines galimybes ir visą šeimos gyvenimą. Tai nereiškia, kad vaikas yra nelaimė ar kliūtis. Vaikas turi savo vertę, o tėvystė ir motinystė gali suteikti daug meilės ir prasmės.
Tačiau neplanuota tėvystė gali pareikalauti didelės atsakomybės, kuriai jauni žmonės ne visada būna pasirengę.
Todėl jaunuolius būtina mokyti ne bijoti meilės ar seksualumo, o suprasti, kaip svarbu priimti informuotus sprendimus, gerbti kito žmogaus sutikimą, saugoti sveikatą ir įvertinti galimas pasekmes.
Šiuo atveju Saikas reiškia ne malonumo draudimą, o gebėjimą savo norus suderinti su atsakomybe.
Brandus žmogus klausia ne tik to, ko nori dabar, bet ir to, ar yra pasirengęs atsakyti už savo pasirinkimo pasekmes.
Tai svarbi gyvenimo pamoka, kurios reikia mokyti dar jaunystėje.
8. Ar galima būti laimingam atsisakant kai kurių malonumų?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žmogus, kuris atsisako tam tikro malonumo, kažką praranda.
Juk jis galėtų pasimėgauti, tačiau sąmoningai to nedaro.
Tačiau pažvelkime giliau.
Žmogus, kuris atsisako persivalgyti, gali išsaugoti geresnę sveikatą.
Žmogus, kuris atsisako narkotikų, gali apsaugoti savo sveikatą ir ateities galimybes.
Žmogus, kuris atsispiria norui išleisti visus pinigus trumpalaikiams malonumams, gali sukaupti lėšų svarbiems gyvenimo tikslams.
Žmogus, kuris atsisako keršto, gali išsaugoti savo orumą ir išvengti naujų konfliktų.
Žmogus, kuris atsisako patenkinti kiekvieną savo norą, gali išmokti labiau vertinti tai, ką turi.
Vadinasi, kartais atsisakymas nėra praradimas.
Tai gali būti pasirinkimas išsaugoti didesnę vertybę.
Žinoma, nereikia manyti, kad kiekvienas malonumo atsisakymas savaime yra išmintingas. Gyvenime svarbu ir džiaugtis, ir ilsėtis, ir patirti naujų dalykų. Nuolatinis savęs ribojimas taip pat gali atimti gyvenimo džiaugsmą.
Todėl tikslas nėra kuo daugiau sau drausti.
Tikslas – išmokti atskirti, kada atsisakymas padeda apsaugoti svarbias vertybes, o kada baimė trukdo gyventi visavertį gyvenimą.
Saikas nėra gyvenimo džiaugsmo priešas. Jis yra gebėjimas pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuriame malonumai padeda kurti laimę, o ne ją griauna.
9. Didžiausias malonumas – jausti, kad gyveni laimingai
Įsivaizduokime žmogų, kuris turi mylimą šeimą, artimų draugų, prasmingą darbą, pakankamai gerą sveikatą ir galimybę tobulėti.
Jo gyvenime būna visko: džiaugsmo, nuovargio, nesėkmių, rūpesčių ir netekčių.
Tačiau jis jaučia, kad jo gyvenimas turi prasmę.
Jis džiaugiasi galėdamas padėti savo vaikams. Jis didžiuojasi atliktu darbu. Jis vertina galimybę bendrauti su artimaisiais. Jis jaučia pasitenkinimą matydamas savo pastangų rezultatus.
Ar toks žmogus kiekvieną akimirką patiria stiprų malonumą?
Ne.
Tačiau jo gyvenime gali būti kažkas vertingesnio už nuolatinį malonių pojūčių vaikymąsi – ilgalaikis pasitenkinimas savo gyvenimu.
Tai leidžia suprasti, kad laimė nėra vien trumpalaikių malonumų suma.
Laimė gali apimti sveikatą, meilę, prasmingą veiklą, artumą, saugumą, savarankiškumą ir jausmą, kad gyvename pagal savo vertybes.
Daugelio šių dalykų neįmanoma sukurti per vieną akimirką. Jiems reikia laiko, pastangų ir atsakomybės.
Todėl kartais tenka pasirinkti ne tai, kas maloniausia dabar, o tai, kas padeda išsaugoti galimybę džiaugtis gyvenimu ilgus metus.
Didžiausias gyvenimo malonumas nėra nuolatinis svaigulys ar kiekvieno noro patenkinimas. Tai galimybė jausti, kad gyveni prasmingai, kad gali mylėti, kurti, tobulėti ir džiaugtis tuo, ką gyvenimas tau suteikia.
10. Kodėl Saiko reikia mokyti jau mokykloje?
Jeigu norime, kad jaunas žmogus mokėtų priimti išmintingus sprendimus, negalime apsiriboti vien draudimais ir informacijos apie pavojus pateikimu.
Turime mokyti jį mąstyti.
Pavyzdžiui, etikos pamokose galima nagrinėti tokias situacijas:
Situacija Nr. 1. Draugas siūlo paragauti narkotikų ir sako, kad tai suteiks nepaprastą malonumą.
Klausimas: ar malonumo pažadas įrodo, kad pasiūlymas yra naudingas?
Situacija Nr. 2. Jaunuolis nori išleisti visus savo pinigus pramogoms, nors taupo svarbiam tikslui.
Klausimas: ar verta atsisakyti ilgalaikio tikslo dėl trumpalaikio pasitenkinimo?
Situacija Nr. 3. Žmogus supykęs nori pažeminti kitą žmogų, nes mano, kad taip jam palengvės.
Klausimas: ar trumpalaikis palengvėjimas pateisina veiksmą, dėl kurio vėliau gali tekti gailėtis?
Situacija Nr. 4. Jaunuolis jaučia kitų spaudimą pradėti seksualinį gyvenimą, nors pats dar nėra pasirengęs.
Klausimas: ar noras pritapti turėtų būti svarbesnis už savarankišką apsisprendimą?
Tokios diskusijos padėtų mokiniams suprasti, kad Saikas nėra vien valgymo ar vartojimo ribojimas.
Tai gebėjimas įvertinti savo norus, suprasti jų priežastis ir apgalvoti pasekmes.
Mokiniai turėtų išmokti sau užduoti tris klausimus:
- Ko aš noriu?
- Kokią kainą galiu sumokėti už šio noro patenkinimą?
- Ar šis pasirinkimas padės man kurti tokį gyvenimą, kokio iš tikrųjų noriu?
Šie klausimai gali tapti kasdienio sąmoningo pasirinkimo pagrindu.
Juk mokyklos užduotis nėra vien suteikti žinių. Ji taip pat turėtų padėti jaunam žmogui išmokti tomis žiniomis naudotis gyvenime.
11. Kodėl Baltų tikėjime nėra tokios personifikuotos dievybės, vardu Saikas?
Baltų tikėjime tikrai nėra vienos konkrečios, personifikuotos dievybės, vardu Saikas, tačiau tai visiškai nereiškia, kad mūsų protėviai buvo pamiršę ar nesuprato saiko sąvokos. Priešingai – saiko, balanso ir harmonijos idėja buvo viena iš pamatinių baltiškos pasaulėžiūros ašių, tik ji reiškiasi ne per atskirą dievą, o per bendrą pasaulio tvarką (Darną) ir kitų dievybių funkcijas.
Štai keletas priežasčių, kodėl Saikas netapo atskiru dievu, ir kaip ši idėja gyvavo baltų mitologijoje:
1. Darna – aukščiausias saiko principas
Baltų tikėjime esminė vertybė yra Darna (visuotinė harmonija, tvarka, pusiausvyra). Darna nėra vienas dievas – tai kosminis dėsnis, kurio privalo laikytis ir žmonės, ir dievai.
- Saikas baltų mąstyme buvo natūrali šios Darnos dalis.
- Žmogus turėjo imti iš gamtos tik tiek, kiek jam reikia išgyventi, ir nei truputėlio daugiau. Jei paimsi per daug – sutrikdysi Darną, o už tai sulauksi bausmės. Tam tiesiog nereikėjo atskiro „Saiko dievo“, nes tai buvo bendras elgesio kodas.
2. Saiką prižiūrėjo kitos dievybės
Vietoj vieno specializuoto dievo, saiko principus skirtingose gyvenimo srityse saugojo pagrindinės baltų dievybės:
- Laima (Dalia): Ji lėmė žmogaus likimą ir jo „dalį“ – t. y. kiekvienam paskirtą gyvenimo saiką, turtą ar sėkmę. Žmogus turėjo priimti savo dalią ir nebandyti godžiai griebti svetimos.
- Žemyna: Žemės deivė davė gėrybes, tačiau reikalavo pagarbos. Godumas (saiko neturėjimas) kertant miškus ar per daug eikvojant žemės išteklius buvo laikomas nuodėme prieš Žemyną.
- Perkūnas: Kaip teisingumo ir moralės saugotojas, Perkūnas bausdavo tuos, kurie peržengdavo ribas, elgdavosi neteisingai ar nesąžiningai (kas dažniausiai ir kildavo iš saiko praradimo).
3. Mitologinio mąstymo specifika
Baltų ir kitų indoeuropiečių ankstyvojoje mitologijoje dievybėmis dažniausiai tapdavo gamtos jėgos (saulė, perkūnija, žemė, ugnis) arba esminiai būties procesai (gimimas, mirtis, likimas).
Tokios abstrakčios moralinės ar filosofinės sąvokos kaip „saikas“, „sąžinė“ ar „kantrybė“ baltiškame kontekste retai virsdavo asmenimis (personifikacijomis). Jos buvo suprantamos kaip žmogaus vidinės savybės arba elgesio taisyklės, o ne danguje sėdintys personažai.
4. Kalbinis aspektas
Pats žodis saikas istoriškai yra susijęs su matavimu, riba, dalimi (pavyzdžiui, saikas kaip grūdų matavimo indas). Baltų kultūroje daiktų ar elgesio „matavimas“ ir ribų žinojimas buvo kasdienybės dalis, integruota į papročius, patarles ir dainas, o ne perkelta į sakralinį lygmenį.
Apibendrinant: Baltų protėviai saiko nepamiršo – jie jį tiesiog laikė tokiu savaime suprantamu ir viską persmelkiančiu dėsniu, kad jiems nereikėjo kurti atskiro dievo, kuriam melstųsi, jog šis padėtų nepersivalgyti ar nepersidirbti. Saikas buvo tiesioginis kelias į Darną.
Jūs galite pasikonsultuoti su mumis dėl problemų su narkotikų vartojimo, alkoholio, tabako ar dar kokių nors psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Parašykite mums: jp.racio@outlook.com
