APLINKA, SĄLYGOS IR INDIVIDAS
I dalis. VISATA, SAULĖ IR ŽEMĖ: AR ŽMOGUS PAJĖGS IŠSAUGOTI GYVYBĘ?
Pabandykime pažvelgti į žmogų ne vien per jo galimybių prizmę, bet ir palyginti jas su tomis ribomis, kurias jam nustato gamtos dėsniai. Tai leidžia išvengti dviejų kraštutinumų: įsitikinimo, kad žmogus yra menka ir bejėgė būtybė, ir priešingo įsitikinimo, kad žmogus, pakankamai panorėjęs, gali įveikti bet kokią kliūtį.
Manome, kad pagrindinė visų šitų straipsnių šia tema ciklo mintis galėtų būti tokia: žmogaus potencialas gali augti, tačiau jo galimybes lemia ir aplinka, ir konkrečios sąlygos, ir tai, kaip jis pats geba mąstyti bei veikti.
Pradėkime nuo pirmojo straipsnio – apie Visatą, Saulę, Žemę ir žmogaus galimybes išsaugoti gyvybę.
APLINKA, SĄLYGOS IR INDIVIDAS
I dalis. VISATA, SAULĖ IR ŽEMĖ: AR ŽMOGUS PAJĖGS IŠSAUGOTI GYVYBĘ?
Žmogus gimė planetoje, kurios nesukūrė, ir gyvena veikiamas gamtos dėsnių, kurių pats nenustatė. Tačiau jis išmoko šiuos dėsnius pažinti. Ar šis gebėjimas vieną dieną leis jam išsaugoti gyvybę net tada, kai dabartinės Žemės sąlygos taps jai nebetinkamos?
1. Ar žmogus iš tikrųjų mažas prieš Visatą?
Pažvelkime į žmogaus istoriją.
Prieš kelis tūkstančius metų žmogus beveik nieko nežinojo apie tikrąją Visatos sandarą. Jis matė Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, tačiau negalėjo paaiškinti, kokie dėsniai valdo jų judėjimą. Žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, audros ir potvyniai dažnai atrodė paslaptingos, nesuprantamos jėgos, prieš kurias žmogus buvo bejėgis.
Šiandien mūsų žinios visiškai kitokios.
Mes suprantame, kaip susidaro žvaigždės, kodėl juda planetos, kaip vyksta daugelis gamtos procesų. Sukūrėme teleskopus, siunčiame kosminius aparatus į kitas planetas, tyrinėjame tolimas galaktikas ir bandome atsakyti į klausimą, ar Visatoje egzistuoja gyvybė už Žemės ribų.
Prieš du tūkstančius metų žmogus neturėjo nė menkiausios galimybės atlikti daugelį dalykų, kurie šiandien tapo realybe.
Vadinasi, pasikeitė ne Visatos dėsniai. Pasikeitė žmogaus gebėjimas juos pažinti ir jais pasinaudoti.
Čia ir slypi pirmasis mūsų temos paradoksas.
Fiziškai žmogus išlieka mažytė Visatos dalelė, tačiau savo pažinimo galimybėmis jis jau peržengė daugelį ribų, kurios anksčiau atrodė neįveikiamos.
Žinoma, tai nereiškia, kad žmogaus pažanga yra begalinė ar kad kiekviena šiandien neįveikiama kliūtis būtinai bus įveikta ateityje. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad dabartinės galimybių ribos nebūtinai yra galutinės.
Todėl turime teisę klausti: kokios galimybės atsivers žmogui po šimto, tūkstančio ar milijono metų, jeigu žmonija sugebės išsaugoti savo civilizaciją ir toliau kaupti žinias?
2. Saulė nėra amžina. Ką tai reiškia žmonijos ateičiai?
Mūsų Saulė – gyvybės Žemėje pagrindas. Ji teikia šviesą ir šilumą, lemia klimatą ir leidžia egzistuoti daugumai mums pažįstamų ekosistemų.
Tačiau Saulė nėra amžina.
Astronomų vertinimu, jai yra maždaug 4,6 milijardo metų. Dar maždaug penkis milijardus metų ji tęsis dabartiniame pagrindiniame savo evoliucijos etape, o vėliau pradės virsti raudonąja milžine. Jos išoriniai sluoksniai smarkiai išsiplės, o Žemė gali būti sunaikinta arba, bet kuriuo atveju, taps visiškai netinkama dabartinei gyvybei. NASA Space Place
Tačiau čia būtina pabrėžti dar svarbesnį faktą.
Žmonijai nereikės laukti penkių milijardų metų, kad susidurtų su Saulės evoliucijos keliamu pavojumi.
Saulės šviesumas palaipsniui didėja. Moksliniai modeliai rodo, kad maždaug po vieno ar dviejų milijardų metų Žemės sąlygos gali tapti netinkamos dabartinei gyvybei paviršiuje, nes vis labiau kils temperatūra, o ilgainiui gali išnykti vandenynai. Tikslus laikas priklauso nuo sudėtingų planetos ir jos atmosferos procesų. NASA Science
Pabandykime įsivaizduoti, ką tai reiškia.
Mūsų protėviai gyveno pasaulyje, kuriame net kelionė per didesnį vandens telkinį galėjo būti pavojingas išbandymas. Šiandien žmonės skraido į kosmosą, o automatinės stotys tyrinėja kitų planetų aplinką.
Tačiau net ir šiuolaikinė žmonija dar negali savarankiškai įkurti savarankiškai išsilaikančios civilizacijos kitoje planetoje.
Turime technologijų, leidžiančių žmonėms trumpam išgyventi kosmose. Tačiau ilgalaikis gyvenimas kitame pasaulyje reikalautų išspręsti daugybę problemų: apsaugos nuo radiacijos, patikimo energijos tiekimo, vandens ir maisto gamybos, deguonies gavimo, medicinos, įrangos remonto ir daugelio kitų.
Todėl kyla esminis klausimas:
Ar žmonija spės išmokti gyventi už Žemės ribų iki tol, kol mūsų planeta taps netinkama dabartinei gyvybei?
Šiandien į šį klausimą negalime atsakyti užtikrintai.
Tačiau galime suprasti, kad tai nėra vien fantastinio romano tema. Tai klausimas apie ilgalaikę žmonijos ateitį ir mūsų civilizacijos gebėjimą planuoti gerokai toliau už vienos kartos gyvenimo ribų.
3. Ar žmogus privalo likti vienos planetos gyventoju?
Įsivaizduokime, kad ateities žmonija išmoks sukurti savarankiškas gyvenvietes Mėnulyje, Marse ar kitose Saulės sistemos vietose.
Ar tai reikštų, kad žmogus nugalėjo Visatą?
Ne. Tai reikštų, kad jis išmoko išnaudoti naujas sąlygas, kad išliktų gyvas.
Visa tai būtų nepaprastas žmonių civilizacijos pasiekimas.
Žemėje mūsų gyvybei palankias sąlygas suformavo milijardus metų trukę gamtiniai procesai. Kitame dangaus kūne žmogus turėtų pats sukurti daugelį sąlygų, kurias čia gauname tarsi savaime: tinkamą slėgį, temperatūrą, kvėpuoti tinkamą orą, apsaugą nuo pavojingos radiacijos ir uždarą arba iš dalies uždarą gyvybės palaikymo sistemą.
Tai būtų ne paprastas persikėlimas į kitą vietą. Tai būtų naujas žmonijos santykio su aplinka etapas.
Tačiau turime išlikti realistais.
Kol kas neturime įrodymų, kad žmonija tikrai sugebės sukurti visiškai savarankiškas, ilgą laiką be Žemės pagalbos išsilaikančias gyvenvietes kitose planetose. Nežinome, ar tokia civilizacija kada nors taps įmanoma, kokia būtų jos kaina ir kokių naujų problemų ji sukeltų.
Be to, net jeigu žmonės išmoktų gyventi Marse, tai dar nereiškia, kad Marsas taptų antra Žeme. Jo aplinka yra labai atšiauri, o ilgalaikė gyvenvietė turėtų priklausyti nuo sudėtingų technologinių sistemų.
Todėl būtų neatsakinga tikėtis, kad ateities kosminės technologijos savaime išspręs visas mūsų dabartines problemas.
Žmonijos ateitis gali priklausyti ir nuo gebėjimo išsaugoti Žemę, ir nuo gebėjimo, jeigu tai taps įmanoma, sukurti gyvybei tinkamas sąlygas už jos ribų.
Šios kryptys viena kitai neprieštarauja. Priešingai – jos abi reikalauja mokslo, ilgalaikio planavimo ir atsakingo bendradarbiavimo.
4. O kaip dėl Žemės stichijų ir augančių pavojų?
Klausimas apie stichines nelaimes taip pat labai svarbus.
Žemė niekada nebuvo visiškai rami planeta. Joje vyksta žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, audros, potvyniai ir kiti gamtiniai procesai.
Tačiau čia reikia atskirti skirtingus pavojus.
Pavyzdžiui, klimato kaita didina kai kurių ekstremalių reiškinių tikimybę arba intensyvumą, įskaitant karščio bangas ir kai kuriuos smarkius kritulius. Tačiau negalima teigti, kad visos stichinės nelaimės visame pasaulyje stiprėja dėl vienos priežasties. Žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai daugiausia susiję su Žemės gelmėse vykstančiais procesais, o jų negalima tiesiogiai prilyginti klimato kaitos padariniams.
Taigi žmogus susiduria su įvairiais aplinkos iššūkiais, kurių priežastys ir sprendimo būdai skiriasi.
Kai kurių procesų jis negali sustabdyti. Tačiau gali geriau juos stebėti, numatyti pavojus, statyti saugesnius pastatus, tobulinti perspėjimo sistemas ir pasirengti nelaimėms.
Čia vėl matome tą patį principą: gamtos dėsnių žmogus nepanaikina, bet gali pakeisti savo pasirengimą jų padariniams.
Ir tai labai svarbus skirtumas.
Jeigu žmogus žino, kad tam tikroje vietovėje galimas žemės drebėjimas, jis gali pasirinkti saugesnius statybos metodus. Jeigu žinoma, kad pakrantę gali užlieti potvynis, galima planuoti infrastruktūrą ir iš anksto parengti gyventojų perspėjimo sistemas.
Taip aplinkos pavojus netampa nekenksmingas, tačiau mažėja tikimybė, kad jis virs didele žmonių tragedija.
Žmogaus pažanga pasireiškia ne tuo, kad gamta nustoja kelti pavojų, o tuo, kad žmogus vis geriau išmoksta tą pavojų suprasti ir sumažinti jo padarinius.
5. Ką šis klausimas atskleidžia apie žmogaus potencialą?
Dabar sugrįžkime prie pagrindinės mūsų temos – aplinkos, sąlygų ir individo.
Aplinka egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų norų. Žemės amžius, Saulės evoliucija ir gamtos dėsniai nėra dalykai, kuriuos galime pakeisti vien savo įsitikinimais.
Tačiau mūsų santykis su šia aplinka gali keistis.
Žmogus gali kaupti žinias, perduoti jas kitoms kartoms, kurti naujas technologijas ir mokytis spręsti problemas, kurių ankstesnės kartos net nesuprato.
Būtent čia atsiskleidžia žmogaus potencialas.
Tačiau potencialas nėra tas pats, kas jau pasiektas rezultatas.
Tai, kad žmonija per kelis šimtmečius padarė didžiulę pažangą, negarantuoja, kad po milijono metų ji bus dar pažangesnė. Žmonijos ateitis priklauso ir nuo to, ar sugebėsime išvengti karų, išsaugoti žinias, palaikyti bendradarbiavimą ir atsakingai naudoti savo sukurtas technologijas.
Taigi žmogaus galimybės gali būti didelės, bet jų realizavimas reikalauja darbo, žinių, sąmoningumo ir atsakomybės.
Todėl ši idėja čia įgauna ypatingą reikšmę.
Jeigu norime išsaugoti žmoniją ilgalaikėje perspektyvoje, turime mokytis ne tik pažinti išorinį pasaulį, bet ir geriau suprasti patį žmogų.
Kodėl jis kuria, bet kartu ir griauna? Kodėl geba bendradarbiauti, tačiau kartais renkasi karą? Kodėl išranda priemones gyvybei apsaugoti, bet gali jas panaudoti ir gyvybei naikinti?
Tai jau ne vien astronomijos ar technologijų klausimai. Tai ir žmogaus sąmoningumo, moralės, atsakomybės bei visuomenės organizavimo klausimai.
6. Dydis klausimas: ar mūsų civilizacija bus pakankamai brandi?
Įsivaizduokime dvi galimas žmonijos ateitis.
Pirmuoju atveju žmonija sukaupia milžiniškas mokslo žinias, tačiau nesugeba suvaldyti savo konfliktų. Valstybės konkuruoja dėl išteklių, technologijos naudojamos destruktyviems tikslams, o ilgalaikiai bendri interesai aukojami dėl trumpalaikės naudos.
Antruoju atveju žmonija taip pat tobulina mokslą ir technologijas, bet kartu mokosi bendradarbiauti, atsakingai spręsti konfliktus ir kurti institucijas, kurios padeda siekti bendrų tikslų.
Ar šios dvi žmonijos turėtų vienodas galimybes išlikti?
Akivaizdu, kad ne.
Technologijos suteikia galios, tačiau nepasako, kaip tą galią reikia naudoti. Mokslas padeda suprasti, kas vyksta pasaulyje, bet vien žinios savaime nepadaro žmogaus doro.
Todėl žmonijos ateičiai svarbios ne tik naujos technologijos. Ne mažiau svarbus ir mūsų gebėjimas jas naudoti išmintingai.
Galime sukurti galingas mašinas, tačiau turime išmokti atsakingai jas valdyti. Galime išmokti keliauti į kosmosą, tačiau turime išmokti bendradarbiauti Žemėje. Galime sukaupti milžiniškas žinias, tačiau turime mokytis atskirti tai, kas įmanoma techniškai, nuo to, kas būtų naudinga žmonijai.
Galbūt didžiausias žmonijos išbandymas bus ne tai, ar sugebėsime pasiekti kitas planetas, o tai, ar tapsime pakankamai sąmoningi, kad savo galios nesunaudotume patys prieš save.
Išvada. Žmogus dar nėra Visatos valdovas, bet jau nebėra vien pasyvus jos stebėtojas
Saulė nėra amžina. Žemė taip pat nėra nekintanti buveinė, kurioje gyvybei visada bus palankios sąlygos. Gamta turi savo dėsnius, kurių žmogus negali panaikinti vien norėdamas.
Tačiau žmogus turi ypatingą gebėjimą – jis gali pažinti aplinką, numatyti dalį ateities pavojų ir kurti priemones, padedančias išsaugoti gyvybę.
Ar vieną dieną žmonija gyvens kitose planetose? Ar pavyks sukurti savarankiškas kosmines gyvenvietes? Ar mūsų civilizacija išliks pakankamai ilgai, kad galėtų pasinaudoti šiomis galimybėmis?
Šiandien nežinome.
Tačiau galime pasirinkti, kokia kryptimi judėsime: pasyviai lauksime, kol problemos taps neįveikiamos, ar jau dabar kaupsime žinias, stiprinsime bendradarbiavimą ir atsakingai rengsimės ateičiai.
Čia ir susitinka trys labai svarbios vertybės, kuria būtina puoselėti:
DARBAS – nes ateities galimybės neatsiras be mūsų pastangų.
DARNA – nes didžiausių žmonijos problemų nepajėgs išspręsti pavienis žmogus ar viena valstybė.
DORA – nes mūsų sukurtos galios vertė priklausys ir nuo to, kokiems tikslams jas panaudosime.
Taigi pirmoji mūsų temos dalis atskleidžia, kad žmogus negali panaikinti visų aplinkos ribų, tačiau gali išmokti geriau veikti jų sąlygomis ir galbūt ateityje sukurti tokių galimybių, apie kurias šiandien dar tik svajojame.
O tai reiškia, kad būtent nuo gerai organizuotos ŠVIETIMO SISTEMOS priklauso ir mūsų valstybės bei tautos ateitis.
O dabar – klausimas, kuris nuves mus į antrąją straipsnių ciklo dalį:
Jeigu Visatos dėsniai nustato tam tikras ribas, o aplinkybės gali būti palankios arba nepalankios, kodėl vieni žmonės ir komandos sugeba pasiekti pergalę net sudėtingomis sąlygomis, o kiti pralaimi net turėdami palankią aplinką?
Būtent čia mūsų laukia įdomus palyginimas su Kauno „Žalgirio“ pergale prieš „FC Barcelona“ komandą jos pačios aikštėje.
Nes pirmojoje dalyje nagrinėjome tai, ko žmogus negali laisvai pasirinkti – aplinką.
Antrojoje nagrinėsime tai, kas gali padėti arba trukdyti veikti konkrečioje situacijoje – sąlygas.
O trečiojoje pereisime prie svarbiausio klausimo: ką gali padaryti pats individas, kai jo protas, žinios, kūrybiškumas ir gebėjimas veikti peržengia ankstesnių laikų supratimo ribas? Būtent čia galėsime panagrinėti Niutono, Einšteino, Vydūno ir kitų iškilių mąstytojų pavyzdžius.
Todėl kviečiame padiskutuoti kartu su mumis, nes aplinka nustato dalį mūsų gyvenimo ribų, sąlygos veikia mūsų galimybes, o žmogaus gebėjimas mąstyti, mokytis ir veikti gali pakeisti tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma.
Laukiame jūsų komentarų.
