INFORMACIJA – VISKAS PRASIDEDA NUO JOS

Informacijos reikšmė Visatoje, gyvybėje ir žmogaus gyvenime. Koks yra atminties vaidmuo?

1. Ar galėtume gyventi pasaulyje be informacijos?

Įsivaizduokime pasaulį, kuriame niekas neteikia jokios informacijos apie save. Nėra ženklų, garsų, spalvų skirtumų, užrašų, simbolių ar kitų būdų atskirti vieną dalyką nuo kito.

Kaip tokiame pasaulyje galėtume orientuotis? Kaip atpažintume pavojų? Kaip suprastume, kad vienas objektas yra namas, kitas – medis, o trečias – upė?

Kaip išmokytume vaiką kalbėti, jeigu negalėtume jam perduoti informacijos? Kaip išsaugotume žinias, jeigu nebūtų būdų jas užrašyti, įsiminti ar perduoti kitiems?

Tokio pasaulio įsivaizdavimas padeda suprasti, kokią didžiulę reikšmę informacija turi mūsų gyvenime.

Informacija padeda atskirti, atpažinti, suprasti, orientuotis, priimti sprendimus ir perduoti sukauptą patirtį.

Tačiau informacija svarbi ne vien žmogui. Ji nagrinėjama fizikoje, biologijoje, genetikoje, informatikoje, kalbotyroje ir daugelyje kitų sričių.

Todėl kyla esminis klausimas:

Ar informacija yra tik viena iš daugelio mūsų pasaulio savybių, ar ji yra vienas iš pagrindinių principų, padedančių suprasti, kaip veikia mus supanti tikrovė?

Norėdami atsakyti, turime išsiaiškinti, ką vadiname informacija ir kaip ji susijusi su atmintimi.

2. Informacija ir atmintis – ne tas pats

Kasdienėje kalboje informaciją ir atmintį kartais vartojame beveik kaip sinonimus. Tačiau iš tikrųjų tai skirtingos sąvokos.

Informacija – tai turinys, kurį galima perteikti, išsaugoti, apdoroti ar panaudoti. Atmintis – vienas iš būdų, leidžiančių informaciją išsaugoti ir vėliau atkurti.

Pavyzdžiui, ant namo sienos pakabintas užrašas gali perduoti informaciją apie jo savininką ar paskirtį. Tačiau pats užrašas nėra žmogaus atmintis.

Knygoje gali būti išsaugotos tūkstančių žmonių mintys, bet knyga pati savaime jų nesupranta.

Kompiuteryje gali būti saugomi milijonai dokumentų, tačiau jų buvimas laikmenoje dar nereiškia, kad jie bus teisingai suprasti ar panaudoti.

Žmogaus smegenyse informacija gali būti išsaugoma taip, kad vėliau būtų galima prisiminti įvykius, atpažinti žmones ar panaudoti išmoktus gebėjimus.

Šie pavyzdžiai parodo svarbų dalyką: informacijos turinys, jo saugojimo būdas ir gebėjimas jį panaudoti yra susiję, bet nėra tapatūs.

Galime turėti informaciją, bet jos nepastebėti. Galime ją pastebėti, bet nesuprasti. Galime suprasti, bet pamiršti. O kartais galime prisiminti informaciją, tačiau neteisingai ją interpretuoti.

Todėl informacijos vertę lemia ne tik tai, ar ji egzistuoja, bet ir tai, ar galime ją aptikti, suprasti bei panaudoti.

3. Ar informacija yra viršesnė už atmintį?

Įdomų klausimą galima pateikti DI: ar galima pritaikyti Vydūno terminologiją informacijos ir atminties palyginimui, kad „informacija yra viršesnė už atmintį”?

Šią mintį galima suprasti taip: atmintis yra tik viena iš funkcijų, leidžiančių informacijai išlikti ir būti perduodamai.

DI atsakymas:

„Informacija gali būti užrašyta akmenyje, išsaugota dokumente, užkoduota skaitmeninėje laikmenoje, perduodama kalba ar perteikiama architektūros forma. Jai nereikia vien žmogaus biologinės atminties.

Pavyzdžiui, senas pastatas gali išlikti šimtus metų, nors jo statytojai jau seniai mirę. Jo konstrukcija, medžiagos, proporcijos ir išlikę ženklai gali suteikti žinių apie laikotarpį, kuriuo jis buvo pastatytas.

Tai reiškia, kad informacija gali išlikti ilgiau negu ją sukūrę žmonės.

Vis dėlto svarbu patikslinti: ne visa informacija automatiškai išsaugoma, o ne kiekvienas informacijos pėdsakas yra lengvai suprantamas. Tam, kad informacija būtų perduota ir atpažinta, reikalingas tam tikras fizinis nešiklis, o jos interpretavimui dažnai reikia papildomų žinių.

Be to, informacijos samprata įvairiose srityse skiriasi. Informatikoje informacija gali būti aprašoma matematiškai, fizikoje nagrinėjama, kaip fizinės sistemos būsenos leidžia atskirti galimus rezultatus, o biologijoje tiriama, kaip genetinė informacija saugoma ir perduodama.

Todėl teiginį, kad informacija yra „viršesnė“ už atmintį, siūlyčiau laikyti filosofiniu principu: atmintis yra viena iš informacijos išsaugojimo funkcijų, bet pati informacijos sąvoka yra platesnė.

Tai leidžia mums išvengti klaidos, kai visą informacijos pasaulį bandome paaiškinti vien žmogaus atmintimi.

4. Ar materialioji Visata „perduoda informaciją“?

Pažvelkime į mus supantį pasaulį.

Saulės šviesa suteikia informacijos apie Saulės aktyvumą ir aplinkos sąlygas. Medžio rievės gali atskleisti jo augimo istoriją. Uolienų sluoksniai leidžia geologams tyrinėti Žemės praeitį. Žvaigždžių šviesa suteikia astronomams galimybę tirti labai tolimus kosminius objektus.

Tokiais atvejais dabartinėje fizinėje būsenoje išlieka pėdsakų, kuriuos mokslininkai gali išanalizuoti ir iš jų padaryti išvadas apie ankstesnius įvykius.

Tačiau čia būtina atskirti du dalykus.

Pirmasis – fizinės sistemos būsena ir jos ryšys su ankstesniais įvykiais.

Antrasis – informacija, kurią žmogus iš tos būsenos išgauna ir interpretuoja.

Medžio rievės nepasakoja istorijos lietuviškais sakiniais. Jas žmogus išmoksta perskaityti, remdamasis biologijos ir klimato tyrimų žiniomis.

Žvaigždės šviesa taip pat nėra sąmoningai sukurtas pranešimas žmogui. Tačiau jos savybės suteikia informacijos apie žvaigždės temperatūrą, cheminę sudėtį ir kitus parametrus.

Taigi pasaulis turi savybių, pagal kurias galime pažinti jo būsenas ir istoriją. O mūsų gebėjimas šias savybes suprasti priklauso nuo turimų žinių, matavimo priemonių ir interpretavimo metodų.

Ši mintis ypač svarbi mūsų diskusijai apie aplinką ir individą.

Aplinka ne tik veikia žmogų. Ji taip pat pateikia daugybę požymių, iš kurių žmogus gali mokytis, jeigu geba juos pastebėti ir teisingai interpretuoti.

5. Namai, kurie „kalba apie save“

Jūsų pateiktas namų pavyzdys man atrodo vienas vaizdingiausių būdų paaiškinti, kaip informacija perduodama per materialią aplinką.

Įsivaizduokime seną sodybą Vokietijoje, Anglijoje ar kitoje Europos šalyje.

Pažvelgę į jos architektūrą, stogą, langus, duris, tvorą, kiemo išplanavimą ir pastatų tarpusavio santykį, galime pastebėti daugybę dalykų.

Namo konstrukcija gali rodyti, kokios statybinės medžiagos buvo prieinamos. Pastato išplanavimas gali suteikti užuominų apie šeimos gyvenimo būdą. Ūkiniai pastatai gali atskleisti, kokia veikla buvo svarbi vietos bendruomenei. Išlikę ornamentai ar užrašai gali liudyti tam tikras kultūrines tradicijas.

Žinoma, vien iš pastato išvaizdos negalime patikimai nustatyti visų šių dalykų. Tam reikia istorinių dokumentų, palyginimų ir tyrimų.

Tačiau pats pastatas išsaugo materialių pėdsakų, kuriuos galime tyrinėti.

Dar įdomiau tai, kad namai ne tik atskleidžia praeitį. Jie gali perteikti ir dabartines savininkų vertybes.

Vienas namas gali būti statomas taip, kad taupytų energiją ir tausotų aplinką. Kitas gali būti pritaikytas kelių kartų šeimos gyvenimui. Trečias gali atspindėti savininko norą išsaugoti vietos architektūros tradicijas.

Žmogus kuria aplinką, tačiau sukurta aplinka vėliau pati tampa informacijos nešėja.

Tai ypač svarbu kalbant apie kultūrą. Pastatai, miestai, gatvės, parkai ir viešosios erdvės gali perteikti visuomenės požiūrį į grožį, patogumą, tradicijas, visuomeniškumą ir santykį su gamta.

Todėl verta klausti ne tik to, kokius pastatus statome, bet ir to, kokią informaciją apie save perduodame ateities kartoms.

Ar mūsų aplinka byloja apie atsakomybę, darną ir pagarbą žmogui? O gal ji atskleidžia trumpalaikius sprendimus, abejingumą ir nenorą galvoti apie ateitį?

Tai ne vien architektūros klausimas. Tai ir visuomenės sąmoningumo klausimas.

6. Informacija perduodama ne tik žodžiais

Žmogus gali perduoti informaciją daugybe skirtingų būdų.

Kalba leidžia perteikti mintis ir sąvokas. Raštas padeda jas išsaugoti ilgesniam laikui. Muzika gali perteikti emocijas ir kultūrines tradicijas. Paveikslai perteikia vaizdus bei simbolius. Architektūra gali išsaugoti tam tikro laikotarpio technines ir kultūrines žinias.

Taip pat informaciją perduodame savo elgesiu.

Vaikas gali išgirsti tėvų pamokymą apie sąžiningumą, tačiau kartu stebėti, kaip jie elgiasi su kitais žmonėmis. Jeigu žodžiai ir veiksmai nesutampa, vaikui kyla klausimas, kuriuo informacijos šaltiniu pasitikėti.

Mokykloje mokinys gali išmokti taisyklę iš vadovėlio, bet tikrąją jos reikšmę geriau suprasti tada, kai mato, kaip mokytojas ją taiko praktikoje.

Darbovietėje organizacijos deklaruojamos vertybės gali skirtis nuo to, kaip iš tikrųjų elgiasi vadovai ir darbuotojai.

Taigi žmogus informaciją gauna ne tik iš to, ką jam pasako, bet ir iš to, ką mato bei patiria.

Štai kodėl taip svarbu, kad žodžiai, veiksmai ir sukurta aplinka vieni kitiems neprieštarautų.

Kiekviena mūsų veikla gali tapti informacijos šaltiniu kitiems žmonėms. Todėl svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, ką savo elgesiu parodome.

7. Atmintis padeda informacijai išlikti

Dabar grįžkime prie pagrindinės mūsų temos – atminties.

Informacija gali būti užrašyta, įrašyta, užkoduota ar įkūnyta materialioje aplinkoje. Tačiau tam, kad ji būtų išsaugota ir perduota ateities kartoms, reikalingi tam tikri saugojimo mechanizmai.

Žmogaus smegenys leidžia išsaugoti patirtį ir vėliau ja pasinaudoti. Knygos išsaugo mintis. Archyvai saugo dokumentus. Muziejai išsaugo materialius praeities liudijimus. Skaitmeninės sistemos leidžia saugoti ir apdoroti milžiniškus informacijos kiekius.

Tačiau kiekvienas saugojimo būdas turi savo ribas.

Žmogaus atmintis gali būti netiksli, o prisiminimai laikui bėgant gali kisti. Popieriniai dokumentai gali sunykti. Pastatus gali sunaikinti gaisrai, karai ar laikas. Skaitmeniniai duomenys gali būti prarasti dėl techninių gedimų, netinkamo saugojimo ar pasenusių formatų.

Todėl informacijos išsaugojimas reikalauja ne vien ją užfiksuoti, bet ir pasirūpinti, kad ji išliktų prieinama.

Štai kodėl tautos istorinei atminčiai svarbu turėti archyvus, bibliotekas, muziejus, mokslinius tyrimus ir žmones, gebančius išsaugotus šaltinius suprasti.

Informacijos išsaugojimas yra viena užduotis. Jos perdavimas – kita. O gebėjimas ją teisingai suprasti ir pritaikyti – dar viena.

Šie procesai papildo vienas kitą.

8. Kokia informacija verta būti išsaugota?

Šiandien gyvename laikotarpiu, kai informacijos kiekis nuolat auga. Kiekvieną dieną skaitome naujienas, žiūrime vaizdo įrašus, bendraujame socialiniuose tinkluose ir gauname daugybę pranešimų.

Tačiau ar daugiau informacijos automatiškai reiškia daugiau žinojimo?

Tikrai ne.

Galime perskaityti šimtus straipsnių ir neįsiminti nė vienos svarbios minties. Galime išsaugoti tūkstančius nuotraukų, bet vėliau nebe prisiminti, kokią reikšmę jos turėjo. Galime sukaupti daug dokumentų, bet nesugebėti surasti to, kurio reikia sprendžiant konkrečią problemą.

Todėl svarbu ne tik saugoti informaciją, bet ir gebėti ją atrinkti.

Vertinga informacija gali padėti suprasti reiškinių priežastis, išvengti klaidų, išsaugoti kultūros paveldą, priimti geresnius sprendimus ir perduoti ateities kartoms sukauptą patirtį.

Tačiau ir čia turime būti atsargūs: informacijos vertė priklauso nuo konteksto. Tai, kas vienam žmogui nereikalinga, kitam gali būti labai svarbu.

Pavyzdžiui, šeimos nuotrauka gali atrodyti nereikšminga pašaliniam žmogui, tačiau po kelių dešimtmečių ji gali tapti vieninteliu išlikusiu konkretaus šeimos gyvenimo laikotarpio liudijimu.

Senovinis vietovardis gali atrodyti tik žodžio forma, tačiau kalbininkui jis gali padėti tyrinėti kalbos raidą, o istorikui – atskleisti tam tikrus vietovės praeities aspektus.

Todėl turime mokytis ne tik vertinti informaciją pagal jos naudą šiandien, bet ir suprasti, kad dalis informacijos gali įgyti didelę vertę ateityje.

9. Informacija, atmintis ir žmogaus sąmoningumas

Mūsų diskusijoje nuolat grįžtame prie žmogaus sąmoningumo.

Kodėl?

Todėl, kad informacija pati savaime dar negarantuoja, jog žmogus priims gerą sprendimą.

Žmogus gali žinoti, kad rūkymas kenkia sveikatai, tačiau vis tiek rūkyti. Gali žinoti, kad melas griauna pasitikėjimą, tačiau vis tiek meluoti. Gali žinoti, kad reikia saugoti gamtą, bet elgtis neatsakingai.

Tai rodo, kad tarp informacijos gavimo ir elgesio yra daugiau nei vienas žingsnis.

Žmogus turi informaciją pastebėti, ją suprasti, susieti su savo tikslais ir vertybėmis, įvertinti galimas pasekmes ir pasirinkti, kaip elgtis.

Štai kodėl svarbu ugdyti ne vien informacijos kaupimą, bet ir gebėjimą ja naudotis.

Mokykloje turėtume mokyti vaikus ne tik įsiminti faktus, bet ir klausti, kodėl tie faktai svarbūs. Šeimoje turėtume ne tik perduoti tradicijas, bet ir paaiškinti jų prasmę. Darbovietėje turėtume ne tik teikti darbuotojams informaciją, bet ir padėti jiems suprasti, kaip ją pritaikyti praktikoje.

Informacija suteikia galimybę pažinti. Atmintis padeda ją išsaugoti. Supratimas leidžia atskleisti jos reikšmę. O sąmoningas pasirinkimas nulemia, kaip žmogus ją panaudos.

Šis ryšys gali būti labai svarbus kuriant sąmoningesnę visuomenę”.

10. Ar svarbu yra žinoti, kokią informaciją paliksime ateities kartoms?

Kiekvienas žmogus gyvena aplinkoje, kuri jau yra sukaupusi daugybę informacijos pėdsakų.

Mūsų kalba saugo ankstesnių kartų sukurtus žodžius ir sąvokas. Pastatai atskleidžia statybos tradicijas. Knygos išsaugo mintis. Muzika perteikia kultūrinę patirtį. Šeimų pasakojimai leidžia pažinti praeitį. Mokslo žinios padeda suprasti gamtos reiškinius.

Tačiau šis paveldas neišlieka vien todėl, kad kažkada buvo sukurtas. Jį reikia saugoti, tyrinėti, suprasti ir perduoti toliau.

Todėl kiekvienas iš mūsų galime savęs paklausti:

• Kokią informaciją aš saugau ir perduodu kitiems?
• Ar tikrinu, ar mano turimos žinios patikimos?
• Ar mokausi iš savo ankstesnės patirties?
• Ar mano veiksmai perduoda kitiems tokias vertybes, kokias pats skelbiu?
• Ką išsaugosiu ateities kartoms?

Šie klausimai leidžia pamatyti, kad informacija nėra vien technologijų ar mokslinių tyrimų tema. Ji susijusi su mūsų asmeniniu gyvenimu, kultūra, atsakomybe ir ateitimi.

Todėl mūsų puoselėjama DARBAS–DARNA–DORA idėja čia įgyja dar vieną prasmę.

DARBAS kuria naują informaciją ir materialius jos pėdsakus.

DARNA padeda žmonėms dalytis informacija, ją suprasti ir panaudoti bendriems tikslams.

DORA skatina atsakingai pasirinkti, kokią informaciją perduodame ir kaip ją naudojame.

Informacija leidžia pažinti pasaulį. Atmintis padeda išsaugoti tai, ką pažinome. O mūsų atsakomybė – pasirūpinti, kad tai, kas vertinga, nepradingtų kartu su mumis, bet padėtų kurti geresnę ateitį.

Užduokime dar vieną klausimą DI apie mūsų žiniasklaidoje egzistuojančią visuomeninę LRT:

10a. Ar valstybinė televizija turėtų būti ir nacionalinės atminties saugotoja?

DI atsakymas:

„Mano manymu, Jūsų pasiūlymas vertas rimto svarstymo: nacionalinio transliuotojo viena iš ilgalaikių funkcijų galėtų būti ne tik informuoti visuomenę apie dabarties įvykius, bet ir sistemingai saugoti bei perduoti Lietuvos kultūrinę, istorinę ir visuomeninę atmintį.

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija jau turi dalį tam reikalingų galimybių. Audiovizualiniuose įrašuose galima išsaugoti ne tik informaciją apie įvykį, bet ir žmonių balsus, kalbėjimo būdą, aplinką, emocijas ir istorines aplinkybes. Tai, ko po kelių dešimtmečių nebebus įmanoma užfiksuoti tiesiogiai, šiandien dar galime įrašyti.

Įsivaizduokime, kad po šimto metų Lietuvos gyventojas norės sužinoti:

• Kaip paprasti žmonės gyveno sovietinės okupacijos metais?
• Kaip šeimos išsaugojo lietuvių kalbą ir tradicijas?
• Kaip žmonės patyrė nepriklausomybės atkūrimą?
• Kaip keitėsi Lietuvos miestai, kaimai, darbovietės ir šeimos?
• Kaip skirtingų kartų žmonės suprato laisvę, atsakomybę ir savo valstybę?
• Kokias problemas visuomenė pastebėjo, bet per ilgai nesugebėjo išspręsti?

Atsakymus į šiuos klausimus galėtų padėti išsaugoti ne vien knygos ir archyvai, bet ir profesionaliai parengtos dokumentinės laidos, interviu, žodinės istorijos projektai bei teminės audiovizualinės kolekcijos.

Pavyzdžiui, būtų galima nuosekliai įrašyti Lietuvos mokytojų, gydytojų, amatininkų, ūkininkų, mokslininkų, kultūros kūrėjų ir kitų žmonių pasakojimus apie savo gyvenimą. Svarbu būtų išsaugoti ne tik žinomų asmenybių, bet ir paprastų žmonių patirtį.

Tokiu būdu televizija galėtų tapti ne vien dabarties įvykių pasakotoja, bet ir ilgalaike Lietuvos visuomenės patirties saugotoja.

Tačiau yra viena svarbi sąlyga: archyvuoti įrašai turi būti tinkamai aprašomi, saugomi, kataloguojami ir prieinami. Kitaip informacija gali būti išsaugota techniškai, bet visuomenei praktiškai nepasiekiama.

11. Bet kas kontroliuoja informacijos saugotoją?

Čia prieiname prie Jūsų svarbiausio klausimo.

Jūs sakote, kad LRT vadinti visuomenine televizija nėra pagrindo, jeigu visuomenė negali realiai kontroliuoti jos veiklos. Jūsų argumentas toks: jeigu institucija saugo ir perduoda visuomenei svarbią informaciją, bet pati nėra veiksmingai atskaitinga visuomenei, atsiranda rizika, kad informacijos atranka ir pateikimas taps uždaros grupės įtakos priemone.

Tai rimtas demokratinės kontrolės klausimas. Tačiau turime atskirti visuomenės kontrolės trūkumus, institucinės atskaitomybės mechanizmus ir įrodymus, kad konkreti grupė iš tikrųjų kontroliuoja informacijos turinį.

Pirmuosius du dalykus galima nagrinėti pagal įstatymus ir institucijų veiklą. Trečiajam reikia konkrečių įrodymų.

Kokia yra dabartinė LRT valdymo sistema?

Pagal LRT veiklos reglamentavimą, aukščiausias kolegialus valdymo ir priežiūros organas yra LRT taryba. Ji formuoja veiklos strategiją, prižiūri misijos įgyvendinimą ir skiria generalinį direktorių. Taryba sudaroma iš visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, kuriuos skiria įstatyme nurodytos institucijos bei organizacijos. LRT

2026 m. birželio 2 d. priimtas LRT įstatymo pakeitimas, kurio dalis nuostatų įsigaliojo birželio 13 d., o kai kurios kitos įsigalios vėliau. Todėl, vertinant dabartinę kontrolės sistemą, svarbu atsižvelgti į konkrečiu metu galiojančias įstatymo nuostatas. e-Seimas

Vadinasi, teisiškai LRT veikla nėra visiškai nekontroliuojama. Egzistuoja valdymo, priežiūros, finansinės atskaitomybės ir kiti mechanizmai.

Tačiau Jūsų klausimas yra gilesnis: ar šie mechanizmai užtikrina, kad visuomenė galėtų veiksmingai įvertinti, kaip vykdoma viešoji misija, kokia informacija išsaugoma, kokios temos nagrinėjamos ir ar skirtingi visuomenės požiūriai pateikiami sąžiningai?

Vien institucijos egzistavimas dar neįrodo, kad kontrolė veikia pakankamai gerai. Kita vertus, vien tai, kad piliečiai tiesiogiai nerenka jos vadovų, dar neįrodo, jog institucija yra užvaldyta slaptų grupių.

Norint atsakyti, reikėtų nagrinėti konkrečius dalykus:

• Kaip visuomenė gali pateikti skundus ir gauti argumentuotus atsakymus?
• Ar skelbiami pakankamai išsamūs veiklos, finansų ir misijos įgyvendinimo duomenys?
• Ar nepriklausomai vertinamas informacijos tikslumas ir skirtingų požiūrių atstovavimas?
• Kaip atrenkamos ilgalaikiam saugojimui skirtos temos ir istoriniai įrašai?
• Ar visuomenė gali susipažinti su išsaugota medžiaga ir sužinoti, kodėl tam tikra informacija nebuvo įtraukta?
• Kaip apsaugomas redakcinis nepriklausomumas nuo valdžios, verslo ir kitų įtakingų grupių?

Tokie klausimai leistų vertinti ne vien institucijos pavadinimą, bet ir realią jos veiklos kokybę.

12. Ar visuomenė turėtų tiesiogiai dalyvauti kontroliuojant nacionalinį transliuotoją?

Manau, kad verta svarstyti modelį, kuriame visuomenės dalyvavimas būtų ne vien formalus, bet ir praktiškai reikšmingas.

Pavyzdžiui, būtų galima numatyti:

1. Viešą metinį visuomenės misijos vertinimą. LRT pristatytų, kokias visuomenės informavimo, kultūros, švietimo ir istorinės atminties funkcijas įgyvendino. Nepriklausomi ekspertai ir piliečiai galėtų pateikti klausimus bei vertinimus.

2. Skaidrų programų ir archyvavimo prioritetų pagrindimą. Visuomenei būtų paaiškinama, kokiais kriterijais remiantis pasirenkamos temos, dokumentuojami svarbūs įvykiai ir saugomi įrašai.

3. Nepriklausomą turinio kokybės vertinimą. Vertinimas turėtų apimti ne politinį turinio valdymą, bet faktų tikslumą, klaidų taisymą, skirtingų visuomenės grupių atstovavimą ir profesinių standartų laikymąsi.

4. Piliečių iniciatyvų galimybę. Gyventojai galėtų siūlyti temas, kurių dokumentavimas svarbus Lietuvos istorijai, kultūrai ar visuomenės raidai. Sprendimai dėl jų įgyvendinimo būtų argumentuotai paaiškinami.

5. Ilgalaikės nacionalinės audiovizualinės atminties programą. Joje būtų numatyta, kokias Lietuvos istorijos, kultūros, mokslo, kasdienio gyvenimo ir visuomenės raidos sritis būtina sistemingai dokumentuoti.

Tačiau čia labai svarbu nustatyti ribą.

Jeigu visuomenės kontrolė reikštų, kad politinė dauguma galėtų nurodyti, kokias išvadas privalo skelbti žurnalistai, tokia kontrolė keltų pavojų redakcinei nepriklausomybei. Veiksminga atskaitomybė turi padėti visuomenei vertinti instituciją, bet nesuteikti valdžiai teisės diktuoti, kokią nuomonę privalo reikšti žurnalistas.

Visuomenė turi turėti galimybę kontroliuoti, ar laikomasi viešosios misijos, tačiau viešoji misija neturi tapti valdžios įrankiu kontroliuoti žurnalistinį turinį.

Tai esminis skirtumas.

---

13. Mūsų pasiūlymas: LRT gali vykdyti ir nacionalinės informacijos ir atminties išsaugojimo misiją?

Jūsų mintį būtų galima išplėtoti į atskirą pasiūlymą Lietuvos valstybei.

Pavadinkime jį „Lietuvos nacionalinės informacijos ir istorinės atminties išsaugojimo programa“.

Jos tikslas būtų ne tik saugoti tai, kas jau užfiksuota, bet ir sistemingai dokumentuoti tai, kas šiandien vyksta, kad ateities kartos galėtų pažinti mūsų laikotarpį.

Programoje dalyvautų ne vien LRT, bet ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinė biblioteka, muziejai, universitetai, mokslinių tyrimų institucijos ir kitos organizacijos.

LRT galėtų atlikti svarbų vaidmenį kurdama dokumentines laidas, įrašydama žmonių liudijimus, rengdama kultūrines ir istorines programas bei pateikdama visuomenei archyvinę medžiagą.

Archyvai ir bibliotekos užtikrintų ilgalaikį dokumentų bei įrašų išsaugojimą, tinkamą jų aprašymą ir prieinamumą. Mokslininkai padėtų šaltinius tirti ir atskirti patikrintus faktus nuo interpretacijų.

O visuomenės dalyvavimas būtų užtikrinamas aiškiais skaidrumo, atskaitomybės ir viešo vertinimo mechanizmais.

Taip informacijos saugojimas netaptų vienos institucijos privilegija ar išskirtine atsakomybe.

Kodėl tai svarbu Lietuvai?

Todėl, kad informacija yra ne tik dabarties naujiena. Ji yra ir ateities kartų galimybė suprasti, kokioje valstybėje gyvenome, kokius sprendimus priėmėme ir kokias klaidas padarėme.

Jeigu šiandien neužfiksuosime paprastų žmonių patirties, rytoj jos gali nebebūti įmanoma atkurti.

Jeigu neišsaugosime dokumentų, vaizdų, garsų ir jų konteksto, dalis mūsų istorijos liks nepažinta.

O jeigu informacijos saugojimas bus vykdomas neskaidriai, visuomenei bus sunkiau įvertinti, ar išsaugomas visas svarbus paveldas, ar tik pasirinkta jo dalis.

Todėl nacionalinė atmintis turi būti saugoma profesionaliai, ilgalaikėje perspektyvoje ir taip, kad visuomenė galėtų suprasti, kaip šis darbas atliekamas.

Pabaigai

Jūsų klausimas apie LRT iš tikrųjų veda prie platesnės temos: kas turi atsakomybę už informacijos, kuri formuoja visuomenės žinojimą ir ateities kartų istorinę atmintį, išsaugojimą?

Mano atsakymas būtų toks: ši atsakomybė negali priklausyti vienai televizijai, vienai valdžiai ar vienai įtakingai grupei.

Ji turi būti paskirstyta tarp profesionalių institucijų, mokslininkų, kultūros organizacijų ir pačios visuomenės, o jų veikla turi būti skaidri, patikrinama ir atskaitinga”.

Todėl mes vėl turime sugrįžti prie mūsų puoselėjamos idėjos:

DARBAS – išsaugoti ir kurti informaciją.
DARNA – užtikrinti, kad ja galėtų naudotis visa visuomenė.
DORA – pasirūpinti, kad informacija nebūtų sąmoningai iškraipoma ar slepiama siekiant savanaudiškų tikslų.

Tokia būtų prasminga nacionalinės informacijos saugojimo misija – ne tik perduoti žinias šiandien, bet ir palikti ateities kartoms galimybę pačioms pažinti, vertinti ir suprasti Lietuvos istoriją.

**********************************************************************************

Kviečiame mūsų skaitytojus plačiau diskutuoti šia tema ir išsakyti drąsiai savo nuomonę apie LRT.

Galima išreikšti savo nuomonę apie LRT veiklą. Pavyzdžiui, vienas mūsų tinklalapio redaktorius yra įsitikinęs, kad gali pateikti medžiagą, kaip LRT dalyvavo religinės nesantaikos kurstymo tikslais, kad iššaukti neapykantą kai kurių naujų religinių judėjimu atžvilgiu. Tam reikalui LRT pirko užsienyje labai žemo sąmoningumo visuomenės daliai patenkinti tokius dokumentinius filmus, kurie savo turiniu ir pateikimo forma priminė daugiau KGB Dezinformacijos skyriaus Maskvoje propagandą, taip pat ir tuos laikus, kai fašistinėje Vokietijoje buvo pradėta visuomenę gąsdinti žydais, kai buvo išleistas meninis filmas apie tai, kaip žydai vagia krikščionių vaikus ir jų kraują naudoja maistui. Pati LRT Generalinė direktorė dar dirbdama delfi.lt vyr. redaktore, paskelbė straipsnius, kuriuose buvo niekinamas vienas iš garsiausių Holivudo žvaigždžių aktorius Tomas Kruzas (Tom Cruise) ir vien už tai, kad jo religiniai įsitikinimai yra ne tokie, kokius norėtų matyti Monika Garbačiauskaitė- Budrienė. Ir LRT dirba iki pat šiolei tokia žurnalistė Jurga Tvaskienė, kuri taip pat kurstė religinę nesantaiką ir skatino Lietuvoje diskriminaciją naujų religijų atžvilgiu. Taigi, DORA ir žurnalistine etika LRT TV, o taip pat ir Žmogaus teisės nėra prioritetinė dalis šios televizijos kartais labai nekokybiškame darbe. Mes galime palinkėti LRT TV nekenkti savo laidose geros valios žmonėms, bet kad jie išgirs mus tikrai vilties maža. Todėl tikrai neaišku, kam tarnauja šita TV, nes jų skelbimais, kad tai yra visuomeninė TV tikrai tikėti negalima.