Kodėl neužtenka pakeisti gyvenimo sąlygas, jeigu nesikeičia pats žmogus?

Antroji straipsnių ciklo „Aplinka, sąlygos ir individas“ dalis (žiūrėkite čia: https://darbasdarnadora.lt/aplinka-salygos-ir-individas/)

Lietuvos istorija mums suteikė neįkainojamą galimybę: išsivadavome iš okupacijos ir Maskvos politinės valdžios, atkūrėme nepriklausomą valstybę ir gavome teisę patys spręsti savo ateitį. Tačiau ar politinės nepriklausomybės ir geresnių materialinių gyvenimo sąlygų pakanka tam, kad visuomenė taptų sąmoningesnė, atsakingesnė ir doresnė?

Šis klausimas svarbus ne tik valstybei. Jis aktualus kiekvienai šeimai, mokyklai, įmonei ir kiekvienam žmogui, norinčiam pagerinti savo gyvenimą.

Mes dažnai tikimės, kad pakeitus aplinką savaime pasikeis ir žmogus. Kad pastačius geresnę mokyklą, nupirkus modernesnę įrangą, padidinus atlyginimus ar sukūrus patogesnes darbo vietas, atsiras daugiau atsakomybės, iniciatyvos, sąžiningumo ir noro tobulėti.

Tačiau ar tikrai taip vyksta?

Aplinka gali suteikti žmogui daugiau galimybių, bet ji negali automatiškai išmokyti jo tomis galimybėmis tinkamai pasinaudoti (prisiminkite žmones, kurie iki pat šiandien nesugeba naudotis mobiliuoju telefonu).

Norėdami suprasti, kodėl, turime atidžiau pažvelgti į vieną svarbiausių XX amžiaus ideologinių palikimų – požiūrį į materialinių sąlygų ir žmogaus sąmonės santykį.

1. Materialinė bazė ir žmogaus sąmonė: ko mus mokė?

Sovietmečiu Lietuvos žmonės buvo mokomi marksizmo-leninizmo filosofijos, pagal kurią materija laikoma pirmine, o sąmonė – antrine. Istorinėje materializmo sampratoje žmonių sąmonė, idėjos ir visuomeniniai santykiai aiškinami atsižvelgiant į materialias gyvenimo sąlygas.

Ši teorinė nuostata sovietinėje ideologijoje dažnai virsdavo suvulgarinta(kas ir buvo būdinga bolševikų ideologijai) praktine išvada: reikia pakeisti materialines ir ekonomines sąlygas, sukurti naują visuomenės gyvenimo pagrindą, o kartu pasikeis ir pats žmogus.

Kitaip tariant, buvo tikimasi, kad nauja materialinė bazė padės suformuoti naują žmogų.

Tačiau čia iškyla esminis klausimas: ar žmogaus sąmoningumas iš tikrųjų yra vien materialinių sąlygų rezultatas?

Materialinės sąlygos, be abejonės, daro didžiulę įtaką žmogaus gyvenimui. Skurdas, nesaugumas, prastas išsilavinimo prieinamumas ar nuolatinis stresas gali riboti žmogaus galimybes. Geresnės sąlygos gali atverti daugiau progų mokytis, kurti ir tobulėti.

Tačiau iš to neplaukia, kad materialinės gerovės augimas savaime garantuoja sąmoningumo, atsakomybės ar doros augimą.

Žmogus gali gyventi turtingoje visuomenėje ir elgtis neatsakingai. Jis gali turėti moderniausią įrangą, tačiau nemokėti ja naudotis. Gali įgyti diplomą, bet neišmokti kritiškai vertinti informacijos. Gali uždirbti daug pinigų, tačiau nesuprasti savo veiksmų pasekmių kitiems.

Lygiai taip pat žmogus, gyvenantis kuklesnėmis sąlygomis, gali būti išmintingas, atsakingas, kūrybingas ir gebantis kurti bendrąjį gėrį.

Tai nereiškia, kad materialinės sąlygos nesvarbios. Tai reiškia, kad materialinės sąlygos ir žmogaus sąmoningumas yra susiję, tačiau vieno negalima automatiškai sutapatinti su kitu.

Marksizmo filosofija taip pat nėra tapati primityviai minčiai, kad pakeitus aplinką savaime pasikeis viskas. Materializmo tradicijoje aptariama ir žmogaus praktinė veikla, ir visuomenės santykių kaita. Tačiau sovietinė praktika dažnai iškeldavo materialinės bazės pertvarkymą kaip pagrindinį kelią į trokštamą visuomenę, nepakankamai įvertindama savarankiško žmogaus mąstymo, atsakomybės ir dorovinio ugdymo svarbą, nes doras, protingas, laisvas ir savarankiškai mąstantis žmogus kėlė įtarimus ir pavojus komunistinei valdžiai.

Būtent šį vulgarų supratimą apie aplinką ir žmogų verta kritiškai įvertinti šiandien.

Istoriniai tyrimai patvirtina, kad marksizmas-leninizmas Lietuvoje buvo diegiamas ne vien kaip abstrakti filosofija. Jis tapo ir švietimo sistemos ideologinės kontrolės dalimi. Vilniaus universiteto istoriko *Lauryno Peluričio 2021 m. tyrime nagrinėjamas šios ideologijos diegimas Lietuvos aukštosiose mokyklose 1944–1947 m., o Lietuvos švietimo istorijos apžvalgoje pabrėžiama, kad sovietinė pedagogika buvo pavaldi oficialiajai ideologijai ir orientuota į jai ištikimo vykdytojo ugdymą. Vilnius University Press

Todėl šiandien svarbu klausti ne tik to, kokias materialines sąlygas sukūrėme, bet ir to, kokį žmogų ugdėme ir kokį žmogų ugdome dabar.

2. Nepriklausomybę atkūrėme, bet ar atsikratėme visų senojo mąstymo įpročių?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė valstybės politinė santvarka, ekonominė sistema ir mūsų galimybės patiems spręsti savo ateitį. Tačiau žmogaus mąstymas nepasikeičia vien dėl to, kad pasikeičia valstybės santvarka.

Juk žmogus į naują laikotarpį atsineša savo ankstesnę patirtį, įpročius, vertybes ir išmoktas elgesio formas. Jeigu dešimtmečius jis buvo mokomas vykdyti nurodymus, vengti savarankiškų sprendimų ir atsakomybę už savo gyvenimą perkelti valdžiai, vien politinės nepriklausomybės paskelbimas automatiškai neišmokys jo savarankiškai mąstyti.

Žinoma, negalima teigti, kad visi sovietmečiu gyvenę žmonės buvo vienodi ar kad jų sąmoningumas buvo vienodas. Daugybė Lietuvos žmonių išsaugojo savarankišką mąstymą, tautinę savimonę, drąsą ir atsakomybę net labai nepalankiomis sąlygomis. Būtent šios savybės padėjo išsaugoti laisvės siekį.

Tačiau turime pripažinti vieną svarbų dalyką: politinė laisvė suteikia žmogui teisę rinktis, bet pati savaime neišmoko, kaip išmintingai pasirinkti.

Galime gyventi nepriklausomoje valstybėje ir vis tiek laukti, kol kas nors kitas išspręs mūsų problemas. Galime turėti teisę reikšti savo nuomonę, bet nesugebėti išklausyti kitokios nuomonės. Galime reikalauti geresnio gyvenimo, tačiau nesusimąstyti, kokį asmeninį indėlį patys galime į jį įnešti.

Laisvė sukuria galimybę veikti savarankiškai. Sąmoningumas padeda suprasti, kaip šia galimybe pasinaudoti. Atsakomybė skatina prisiimti savo veiksmų pasekmes.

Todėl Lietuvos nepriklausomybės istoriją verta matyti ne tik kaip valstybės išsivadavimo istoriją, bet ir kaip nuolatinį visuomenės brandos išbandymą.

3. Kodėl vien geresnės materialinės sąlygos nepakeičia žmogaus?

Įsivaizduokime mokyklą, kurioje įrengtos modernios klasės, nupirkti kompiuteriai, sumontuotos išmaniosios lentos ir parengtos naujos mokymo priemonės.

Ar dėl to mokiniai automatiškai išmoks savarankiškai mąstyti, atsakingai elgtis, spręsti konfliktus ir suprasti savo veiksmų pasekmes?

Ne. Visa tai priklausys ir nuo to, kaip mokytojai organizuos mokymą, kokius klausimus kels, kokius gebėjimus ugdys ir kokį santykį su mokiniu kurs.

Technologijos gali padėti mokytis, tačiau jos negali už mokinį išmokti mąstyti.

Lygiai taip pat įmonė gali įsigyti moderniausią įrangą, įrengti patogias darbo vietas ir mokėti konkurencingus atlyginimus. Tačiau jeigu darbuotojai neišmoksta bendradarbiauti, nesupranta bendro tikslo, vengia atsakomybės ir nesistengia tobulėti, vien investicijos į materialinę bazę negarantuos geriausių rezultatų.

Čia susiduriame su tuo pačiu principu, kurį aptarėme kalbėdami apie darbuotojų atranką.

Darbdavys gali pakeisti darbo sąlygas, bet kas tomis sąlygomis naudosis? Darbuotojas.

Kas pastebės, kad procesas neveiksmingas? Darbuotojas.

Kas pasiūlys naują sprendimą, išmoks dirbti geriau ir padės kolegoms? Vėl darbuotojas.

Vadinasi, organizacijos pažangą lemia ne tik jos turima materialinė bazė, bet ir žmonių kompetentingumas – jų žinios, gebėjimai, mokėjimas mokytis, atsakomybė ir gebėjimas veikti kartu.

Nauja įranga gali padidinti žmogaus galimybes. Tačiau tik žmogus, mokantis tomis galimybėmis pasinaudoti, paverčia jas realiu rezultatu.

Šis principas galioja ne tik įmonėje. Jis galioja šeimoje, mokykloje, valstybės institucijoje ir visoje visuomenėje.

4. Kas keičiasi greičiau – aplinka ar žmogaus suvokimas?

Ankstesnėje mūsų diskusijoje iškėlėme mintį, kad žmogaus suvokimas gali keistis labai greitai. Kartais pakanka vieno klausimo, vieno įvykio ar vieno naujo supratimo, kad žmogus pradėtų kitaip vertinti savo gyvenimą.

Įsivaizduokime žmogų, kuris ilgą laiką manė, kad dėl jo nesėkmių kalti tik kiti žmonės ir nepalankios aplinkybės.

Vieną dieną jis išgirsta klausimą:

„O kokią dalį šios problemos atsiradimo ar sprendimo lemia tavo paties veiksmai?“

Šis klausimas gali paskatinti jį pažvelgti į situaciją kitaip. Jis gali pradėti pastebėti savo klaidas, ieškoti naujų sprendimų, mokytis ir prisiimti daugiau atsakomybės.

Ar pasikeitė jo materialinė aplinka? Galbūt dar ne.

Ar pasikeitė jo galimybės veikti? Jos gali pradėti keistis jau nuo tos akimirkos, kai žmogus kitaip supranta situaciją ir pasirenka naują elgesį.

Vis dėlto svarbu atskirti suvokimo pokytį nuo ilgalaikio elgesio pokyčio. Žmogus gali akimirksniu suprasti naują mintį, tačiau prireikti laiko, kol jis išmoks ją taikyti praktiškai.

Todėl vien įkvėpimo nepakanka. Reikia žinių, praktikos, grįžtamojo ryšio ir nuoseklaus mokymosi.

Čia slypi didžiulė švietimo reikšmė.

Jeigu žmogų mokome tik įsiminti informaciją, suteikiame jam tam tikrą žinių kiekį. Tačiau jeigu mokome jį suprasti, kelti klausimus, atpažinti priežastis, vertinti pasekmes ir mokytis iš klaidų, ugdome gebėjimą savarankiškai veikti besikeičiančiame pasaulyje.

Todėl verta prisiminti vieną mūsų ankstesnėje diskusijoje išgrynintą mintį:

„Nežinoti nėra problema. Problema prasideda tada, kai žmogus nežino, kad nežino, ir nebe sugeba mokytis.“

Žmogus, kuris supranta savo žinių ribas, gali ieškoti atsakymų. Žmogus, kuris mano jau viską žinantis, gali net nepastebėti, kad jo supratimas pasenęs.

Būtent todėl gebėjimas mokytis yra vienas svarbiausių žmogaus kompetentingumo pagrindų.

5. Koks žmogus gali pakeisti ne tik save, bet ir aplinką?

Grįžkime prie pagrindinio mūsų klausimo: ar pirmiausia reikia keisti aplinką, ar ugdyti individą?

Manau, kad turime atsisakyti šios dilemos kaip dviejų viena kitai prieštaraujančių alternatyvų.

Žmogui reikia tinkamų gyvenimo sąlygų. Be saugumo, maisto, būsto, sveikatos priežiūros ir galimybės mokytis jo potencialas gali likti neišnaudotas.

Tačiau ne mažiau svarbu, kokį žmogų ugdome tomis sąlygomis naudotis.

Paimkime tris pavyzdžius.

Pirmasis – šeima.

Galime sukurti patogius namus, nupirkti vaikams reikalingų žaislų ir daiktų ir pasirūpinti jų materialiniais poreikiais. Tačiau ar vien to pakanka darniai šeimai? Prisiminkite 1995-1997 metus, nes galbūt pažinojote tokias šeimas, kai praturtėjęs tėvelis neleisdavo vaiko pažaisti kieme su kitais vaikais, nes bijojo, kad kokie nors reketininkai nepagrobtų kieme vaiko ir nepareikalautų išpirkos. Todėl jis vaikui pripirkdavo vos ne pusę kambario įvairių žaislų, kad jis žaistų vienas ir niekur neitų. Ar čia vaikui ne kalėjimas?

Vaikams taip pat reikia dėmesio, supratimo, atsakomybės pavyzdžio ir gebėjimo spręsti nesutarimus. Tėvai ne tik suteikia vaikams gyvenimo sąlygas – jie savo elgesiu padeda formuoti tai, kaip vaikai vėliau kurs savo šeimas.

Antrasis – mokykla.

Galime pastatyti modernią mokyklą, tačiau jos kokybė priklausys ir nuo to, kaip joje mokoma.

Ar mokinys tik ruošiamas egzaminams, ar taip pat mokomas savarankiškai mąstyti? Ar jis mokosi tik atsakyti į klausimus, ar ir pats juos kelti? Ar jis tik kaupia žinias, ar mokosi suprasti, kaip jo pasirinkimai veikia kitus žmones?

Mokykla turi ne tik perduoti žinias, bet ir padėti mokiniui išsiugdyti gebėjimą tomis žiniomis atsakingai naudotis.

Trečiasis – darbovietė.

Darbdavys gali investuoti į modernią įrangą, tačiau tikrasis organizacijos potencialas atsiskleidžia tada, kai darbuotojai geba ją naudoti, pastebi problemas, siūlo patobulinimus ir bendradarbiauja.

Štai kodėl darbuotojų atrankoje svarbu klausti ne tik to, ar žmogus sugebės atlikti jam pavestą užduotį.

Reikia klausti ir to, ar jis gebės mokytis, prisiimti atsakomybę, spręsti problemas ir padėti kurti geresnes sąlygas visai organizacijai.

Visuose trijuose pavyzdžiuose matome tą patį principą:

Aplinka suteikia galimybes. Ugdymas padeda žmogui jas suprasti. Kompetentingas ir atsakingas žmogus paverčia jas rezultatais.

Tačiau šis ryšys veikia ir priešinga kryptimi: žmogaus veiksmai keičia aplinką, o nauja aplinka vėl daro įtaką jam pačiam.

Taip susidaro nuolatinis tarpusavio poveikio procesas.

6. DARBAS–DARNA–DORA: kelias į sąmoningesnę visuomenę

Čia natūraliai sugrįžtame prie trijų sąvokų, kurios gali padėti suprasti žmogaus ir aplinkos santykį.

DARBAS – žmogaus gebėjimas kurti

Darbas nėra vien fizinių ar protinių užduočių atlikimas. Tai ir gebėjimas panaudoti žinias, spręsti problemas, kurti vertę bei tobulinti esamus procesus.

Kompetentingas žmogus ne tik klausia, ką jam reikia padaryti. Jis taip pat mokosi suprasti, kodėl tai daroma ir kaip galima pasiekti geresnį rezultatą.

DARNA – gebėjimas kurti kartu

Net labai gabus žmogus ne visada gali pasiekti geriausių rezultatų veikdamas vienas.

Šeimai reikia tarpusavio supratimo. Įmonei reikia bendradarbiavimo. Visuomenei reikia žmonių, gebančių ieškoti bendrų sprendimų net tada, kai jų nuomonės skiriasi.

Darna nereiškia, kad visi privalo mąstyti vienodai. Ji reiškia gebėjimą skirtingiems žmonėms veikti kartu, gerbiant vieniems kitus ir siekiant prasmingų tikslų.

DORA – gebėjimas pasirinkti, ką verta kurti

Žmogus gali turėti daug žinių ir puikių gebėjimų, tačiau vis tiek panaudoti juos žalingiems tikslams.

Todėl svarbu ne tik tai, ką žmogus sugeba padaryti, bet ir tai, kokius tikslus jis pasirenka, kaip elgiasi su kitais ir kokias pasekmes sukelia jo veiksmai.

Dora padeda kelti klausimą: ar mano pasirinkimas yra sąžiningas, atsakingas ir naudingas ne tik man pačiam?

Šios trys sąvokos kartu padeda apibūdinti žmogų, kuris ne tik geba dirbti, bet ir moka bendradarbiauti bei atsakingai naudoti savo kompetenciją.

DARBAS be DARNOS gali tapti savanaudiška veikla. DARNA be DOROS gali virsti susitarimu, kuris naudingas grupei, bet žalingas kitiems. O DORA be gebėjimo veikti gali likti gerais ketinimais, nepavirstančiais realiais rezultatais.

Todėl šių trijų dalykų ugdymas turėtų būti svarbus tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek darbovietėje.

7. Ką turėtume keisti Lietuvoje?

Jeigu sutinkame, kad materialinių sąlygų gerinimas savaime negarantuoja sąmoningesnės visuomenės, kyla praktinis klausimas: kokią išvadą turėtume padaryti?

Mūsų seminaruose mes ne tik siūlome ne atsisakyti investicijų į materialinę aplinką, o papildyti jas nuosekliu investavimu į žmogaus kompetentingumą ir sąmoningumą. Tam reikalui mes vedame ir kursus, ir seminarus, bei skaitome paskaitas.

Tai galėtų reikšti kelias kryptis.

Švietime reikėtų daugiau dėmesio skirti ne tik tam, ko mokinys turi išmokti, bet ir tam, kaip jis mokosi, kaip mąsto, kaip sprendžia problemas ir kaip priima atsakingus sprendimus.

Šeimoje svarbu ne tik aprūpinti vaikus materialiai, bet ir rodyti atsakomybės, sąžiningumo, bendradarbiavimo bei pagarbos pavyzdį.

Darbovietėse reikėtų vertinti ne vien formalų išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją, bet ir praktinius gebėjimus, mokėjimą mokytis, atsakomybę bei gebėjimą prisidėti prie bendro rezultato.

Valstybės valdyme svarbu ne tik kurti naujas programas, statyti pastatus ir skirti finansavimą, bet ir ugdyti institucijų darbuotojų kompetentingumą, atsakomybę, gebėjimą mokytis iš klaidų bei orientaciją į visuomenės interesą.

Tai nėra vienkartinis projektas. Žmogaus ugdymas yra nuolatinis procesas, kuris prasideda šeimoje, tęsiamas mokykloje ir nesibaigia žmogui pradėjus dirbti.

Būtent todėl sąmoningumo ugdymas turėtų būti suprantamas ne kaip papildomas užsiėmimas šalia „tikrųjų“ darbų, bet kaip vienas iš pagrindinių ilgalaikės visuomenės pažangos veiksnių.

Išvada: aplinką keičiantis žmogus

Lietuva išsivadavo iš okupacijos ir atkūrė politinę nepriklausomybę. Tačiau valstybės ateitį lemia ne vien tai, kokias institucijas sukuriame, kiek investuojame į materialinę bazę ar kokias technologijas įsigyjame.

Svarbu ir tai, kokie žmonės tomis institucijomis naudojasi, priima sprendimus, augina vaikus, moko mokinius ir vadovauja organizacijoms.

Sovietmečio patirtis primena, kad ideologija gali žadėti naują visuomenę, tačiau vien deklaracijų ir materialinių pertvarkymų nepakanka. Reikia žmogaus, kuris gebėtų savarankiškai mąstyti, mokytis, atsakingai veikti ir prisiimti savo pasirinkimų pasekmes.

Šiandien turime galimybę į šį klausimą pažvelgti iš naujo.

Užuot vien klausę, kokių sąlygų mums trūksta, turėtume klausti ir to, kokius gebėjimus turime ugdyti, kad galėtume tas sąlygas pagerinti.

Užuot vien reikalavę geresnės mokyklos, turėtume svarstyti, kaip ugdyti geresnį mokymąsi.

Užuot vien reikalavę geresnių darbo sąlygų, turėtume ieškoti būdų, kaip parengti darbuotojus, gebančius tas sąlygas kurti.

Užuot vien laukę sąmoningesnės visuomenės, turėtume pradėti nuo to, kaip padėti sąmonėti kiekvienam žmogui.

Tai nereiškia, kad dėl visų visuomenės problemų atsakingas tik individas. Žmogaus galimybes riboja ir skurdas, diskriminacija, neteisingos taisyklės, nesaugumas bei kitos aplinkybės. Todėl būtina kartu gerinti gyvenimo sąlygas ir ugdyti žmogaus gebėjimą jomis naudotis.

Tačiau negalime pamiršti, kad kiekvieną mokyklą, įmonę, instituciją ir valstybės sistemą galiausiai kuria žmonės. Nes dabar mes, deja, dažnai matome, kad darbuotojai žiūri, ką vadovas pakeis, o jeigu jis nekeičia, tai ir dauguma darbuotojų jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Tai yra pagrindinis autoritarinio valdymo minusas, kuris iššaukia labai neigiamas pasekmes organizacijoje. Kol kas Lietuvoje yra vertinamas „viršininkas” arba kas viršesnis, bet ne lyderis. O vadovas ar prezidentas ne visada būna lyderiu, deja, žurnalistai tapatina šias skirtingas valdymo metodikas, todėl Šiaurės Korėjos prezidentą, kurį niekada niekas nerenka, nes perima valdžią iš savo ankstesnio giminaičio, viešai vadina savo TV reportažuose: „Atvažiavo Šiaurės Korėjos lyderis”.

Jeigu norime pakeisti gyvenimą, turime keisti ne tik tai, kas mus supa, bet ir tai, kaip patys suprantame pasaulį, priimame sprendimus ir veikiame.

O jeigu norime, kad Lietuva taptų sąmoningesne, atsakingesne ir darnesne valstybe, turime pradėti nuo svarbiausio klausimo:

KOKĮ ŽMOGŲ NORIME UGDYTI, KAD JIS GEBĖTŲ KURTI TOKIĄ LIETUVĄ, KURIOJE NORĖTUME GYVENTI?

Nes galiausiai:

DARBAS – tai gebėjimas kurti.
DARNA – tai gebėjimas kurti kartu.
DORA – tai gebėjimas pasirinkti, ką verta kurti.

Ir galbūt būtent čia prasideda tikroji visuomenės pažanga – ne nuo materialinės bazės, o nuo žmogaus, kuris geba ją prasmingai panaudoti.

---

*Istorinis kontekstas: apie marksizmo-leninizmo diegimą Lietuvos aukštosiose mokyklose 1944–1947 m. galima skaityti Lauryno Pelurčio tyrime „Filosofija ir marksizmo-leninizmo diegimas Lietuvos aukštosiose mokyklose 1944–1947 metais“ („Lietuvos istorijos studijos“, 2021 m.) ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos apžvalgoje „Švietimas okupacijos metais“. Vilnius University Press

Kviečiame rašyti komentarus ir užsisakyti mūsų pradinius kursus: „Emocijos darbe ir šeimoje), „Mokykis kaip reikia mokytis”. Mes vedame kursus ne tik Klaipėdoje, bet vykstame ir į kitus Lietuvos miestus.

Laukiame jūsų užsakymo šiuo el.pašto adresu: jp.racio@outlook.com