Žmonijai nebūtina sutarti, kas yra Dievas. Jai būtina susitarti, kaip žmogus turi elgtis su kitu žmogumi.

Žmonijos istorija yra ne tik nuostabių dvasinių atradimų istorija. Tai kartu ir karų, neapykantos, prievartos bei žmonių žudymų istorija.

Ir ypač skaudus paradoksas yra tas, kad dalis konfliktų buvo ir tebėra pateisinami religija.

Žmonės kovojo vieni su kitais todėl, kad tikėjo skirtingais dievais, skirtingai aiškino šventuosius tekstus arba buvo įsitikinę, kad būtent jų tikėjimas yra vienintelis teisingas.

Šiandien pasaulyje taip pat egzistuoja konfliktų, kuriuose religiniai įsitikinimai susipina su politika, nacionalizmu, teritorinėmis pretenzijomis ir smurtiniu ekstremizmu.

Todėl kyla labai rimtas klausimas:

Kur slypi problema?

Ar problema yra pačiose religijose?

Ar šventuosiuose tekstuose?

Ar religinių mokymų interpretacijose?

Ar religiniuose vadovuose, kurie gali panaudoti tikėjimą politiniams tikslams?

O gal problema yra pačiame žmoguje – jo sąmoningumo lygyje ir gebėjime savo įsitikinimus paversti neapykanta kitam?

---

Tikėjimas nėra tas pats, kas absoliuti teisė į kitą žmogų

Yra didžiulis skirtumas tarp dviejų teiginių:

„Aš tikiu į Dievą.“

ir

„Aš žinau, ko Dievas reikalauja iš tavęs.“

Pirmasis yra žmogaus tikėjimo išraiška.

Antrasis jau yra interpretacija.

Ir būtent čia gali prasidėti labai pavojingas procesas.

Žmogus gali interpretuoti religinį tekstą taip:

„Dievas yra su mumis.“

Iš to gali atsirasti:

„Mes esame teisūs.“

Dar toliau:

„Tie, kurie nepritaria mums, yra blogi.“

Ir galiausiai:

„Todėl prieš juos galima naudoti jėgą.“

Taip dvasinė idėja gali būti paversta politinės kovos ir smurto įrankiu.

Tačiau labai svarbu nesupainioti religijos su jos panaudojimu.

Ta pati religinė tradicija gali būti interpretuojama skirtingai. Vienas žmogus iš jos gali semtis atjautos, atsakomybės ir meilės artimui, kitas – pateisinimo kovai su priešininku.

Todėl klausimas turi būti ne tik:

„Ką sako religija?“

Bet ir:

„Ką žmogus daro su tuo, ką jis mano esant religijos tiesa?“

---

Didžioji žmonijos filosofinė problema

Čia susiduriame su klausimu, kurio galbūt niekada nepavyks galutinai išspręsti.

Ar Dievas egzistuoja?

Religingas žmogus gali atsakyti: taip.

Ateistas – ne.

Agnostikas gali pasakyti: mes neturime pakankamai pagrindo apie tai galutinai žinoti.

Ir kol kas nėra universalaus empirinio eksperimento, kuris galutinai išspręstų šį klausimą visiems žmonėms.

Tačiau čia slypi labai svarbi išvada.

Jeigu žmonija negali galutinai susitarti dėl metafizinės tikrovės, ji negali savo taikos sąlygų grįsti reikalavimu, kad visi privalo priimti vienodą metafizinį atsakymą.

Krikščionis gali tikėti Kristumi.

Musulmonas – Allahu.

Žydas – savo tikėjimo tradicija.

Budistas gali turėti kitokią pasaulio sampratą.

Ateistas gali nepripažinti jokio Dievo.

Agnostikas gali sakyti: „Aš nežinau.“

Ir visi šie žmonės vis tiek turi sugebėti gyventi vienoje visuomenėje.

Vadinasi, reikia ieškoti ne vieno atsakymo į klausimą:

„Kuo tu tiki?“

Reikia ieškoti atsakymo į kitą klausimą:

„Kaip mes gyvename kartu, nors tikime skirtingais dalykais?“

---

Galbūt žmonijai reikia bendro moralinio minimumo

Tai nereiškia, kad turime sukurti vieną pasaulinę religiją.

Priešingai – religijų įvairovė gali išlikti.

Tačiau gali egzistuoti tam tikras bendras moralinis minimumas, kurio laikytųsi visi.

Pavyzdžiui:

1. Žmogaus gyvybė turi būti saugoma

Nekalto žmogaus nužudymas negali tapti pateisinamas vien todėl, kad žudikas mano atliekantis religinę pareigą.

2. Žmogus turi teisę tikėti

Valstybė neturėtų versti žmogaus pasirinkti konkrečią religiją.

3. Žmogus turi teisę netikėti

Lygiai taip pat negalima versti žmogaus tikėti.

4. Žmogus turi teisę keisti savo įsitikinimus

Tikėjimas, kuris negali būti laisvai pasirinktas, tampa nebe tikėjimu, o prievarta.

5. Negalima naudoti fizinės jėgos tam, kad žmogus būtų priverstas priimti tavo pasaulėžiūrą

Galima įtikinėti.

Galima diskutuoti.

Galima kritikuoti.

Galima nesutikti.

Tačiau negali būti teisės žudyti todėl, kad kitas žmogus galvoja kitaip.

---

„Dievas liepė“ – ar tai atleidžia žmogų nuo atsakomybės?

Čia slypi viena pavojingiausių žmogaus mąstymo klaidų.

Kai žmogus sako:

„Aš taip nusprendžiau“,

jis prisiima atsakomybę už savo sprendimą.

Tačiau kai jis sako:

„Dievas taip liepė“,

atsakomybę jis tarsi perkelia aukštesnei būtybei.

Bet išlieka vienas esminis klausimas:

Kas nustatė, kad būtent tavo interpretacija yra Dievo valia?

Juk žmogus vis tiek pats perskaitė tekstą.

Pats jį interpretavo.

Pats pasirinko veiksmą.

Pats nuspaudė gaiduką.

Pats padėjo bombą.

Pats nužudė žmogų.

Todėl religinis įsitikinimas negali automatiškai panaikinti žmogaus moralinės atsakomybės.

Galima tikėti Dievu.

Tačiau už savo veiksmus žmogus vis tiek turi atsakyti pats.

---

Religinių vadovų atsakomybė

Čia tenka kalbėti ir apie religinius autoritetus.

Religinis vadovas turi didžiulę įtaką savo pasekėjams.

Jis gali mokyti:

„Mylėkite savo artimą.“

Bet gali būti naudojamas ir priešingas kelias:

„Nekęskite mūsų priešų.“

Jis gali mokyti:

„Atleiskite.“

Arba:

„Keršykite.“

Todėl religinio lyderio atsakomybė yra ypatinga.

Tačiau ir čia reikia išvengti pernelyg paprastos išvados.

Ne kiekvienas religinis konfliktas atsiranda dėl religinio vadovo.

Už konflikto dažnai stovi daugybė veiksnių:

• politinė valdžia;
• teritoriniai ginčai;
• nacionalizmas;
• istorinės nuoskaudos;
• socialinė nelygybė;
• ekonominiai interesai;
• propaganda;
• grupinė tapatybė;
• keršto kultūra;
• ir tikėjimo interpretacijos.

Todėl religija kartais gali būti ne konflikto priežastis, o vėliava, po kuria mobilizuojami žmonės dėl platesnių politinių ar socialinių priežasčių.

---

Tikroji problema gali būti ne religija, o fanatizmas

Fanatizmas prasideda tada, kai žmogus nustoja skirti:

„Aš tikiu“

nuo

„Aš absoliučiai žinau.“

Ir dar pavojingesnė stadija:

„Kadangi aš žinau absoliučią tiesą, tu privalai ja tikėti taip pat kaip ir aš.“

O pati pavojingiausia:

„Jeigu netiki – tu tampi mano priešu.“

Ši schema nėra išimtinai religinė.

Tas pats gali atsitikti su politine ideologija.

Su nacionalizmu.

Su rasizmu.

Su revoliucine doktrina.

Net su tariamai „moksline“ pasaulėžiūra, kai žmogus savo interpretaciją pradeda laikyti nekvestionuojama dogma.

Todėl problema yra gilesnė:

Žmogus gali paversti beveik bet kokią didelę idėją fanatizmo įrankiu, jeigu praranda gebėjimą abejoti savo paties interpretacija.

---

O gal čia ir slypi sąmoningumo klausimas?

Žmogus, kurio sąmoningumas auga, pradeda suprasti vieną labai svarbų dalyką:

„Aš galiu būti įsitikinęs, kad esu teisus, bet vis tiek galiu klysti.“

Tai nėra silpnumas.

Tai – intelektinė ir moralinė atsakomybė.

Toks žmogus gali pasakyti:

„Aš giliai tikiu savo tiesa, tačiau neprivalau nekęsti žmogaus, kuris tiki kitaip.“

Tai jau yra visai kitas sąmoningumo lygis.

Ir galbūt būtent čia žmonijai atsiveria kelias iš nesibaigiančių konfliktų.

---

Mums nereikia vienos religijos. Mums reikia bendro moralinio pagrindo.

Įsivaizduokime pasaulį, kuriame krikščionis gali būti krikščioniu.

Musulmonas – musulmonu.

Žydas – žydu.

Budistas – budistu.

Ateistas – ateistu.

Agnostikas – agnostiku.

Ir visi jie sutinka su viena paprasta taisykle:

„Aš turiu teisę į savo tikėjimą, o tu turi teisę į savąjį. Tačiau nė vienas iš mūsų neturi teisės dėl savo įsitikinimų atimti kitam žmogui gyvybės, laisvės ir orumo.“

Galbūt tai galėtų būti vienas iš svarbiausių XXI amžiaus moralinių principų.

Ne panaikinti religiją.

Ne panaikinti tikėjimą.

Ne įrodyti vienos religijos pranašumą.

O apriboti prievartą ir apsaugoti žmogų nuo žmogaus.

---

Ir tada atsiranda dar vienas labai svarbus klausimas

Jeigu religijos negali suteikti visiems žmonėms vienodo atsakymo į klausimą, kas yra galutinė metafizinė tiesa, galbūt jos gali kartu ieškoti atsakymo į kitą klausimą:

Koks turi būti žmogus?

Ar jis turi būti kerštingas?

Ar atlaidus?

Ar neapykantos kupinas?

Ar pagarbus?

Ar pasirengęs žudyti?

Ar pasirengęs padėti?

Šis klausimas jau yra ne vien teologinis.

Tai – žmogaus moralinio ugdymo klausimas.

Ir čia, galbūt, slypi viena didžiausių žmonijos ateities užduočių.

---

Galutinis klausimas

Galbūt žmonijos problema niekada nebuvo vien ta, kad žmonės tiki skirtingais Dievais.

Galbūt problema yra ta, kad žmonės dar neišmoko skirtingai tikėti ir taikiai gyventi kartu.

Todėl ateities žmogui reikės ne mažiau tikėjimo, o daugiau sąmoningumo.

Ne mažiau vertybių, o daugiau atsakomybės už tai, kaip jos interpretuojamos.

Ne mažiau religijos, o daugiau gebėjimo atskirti:

tikėjimą nuo fanatizmo,
įsitikinimą nuo neapykantos,
Dievo vardą nuo žmogaus interpretacijos,
ir tiesos paiešką nuo teisės primesti savo tiesą jėga.

Galbūt tada pagaliau suprasime vieną labai paprastą dalyką:

Žmonijai nebūtina sutarti, kas yra Dievas.

Žmonijai būtina sutarti, kad žmogaus gyvybė negali būti paaukota dėl to, kad du žmonės skirtingai atsako į klausimą, kas yra Dievas.

Tai galėtų tapti ne vien religiniu principu.

Tai galėtų tapti civilizacijos principu.

Kadangi anksčiau šiame tinklalapyje buvo nagrinėta sąmoningumo augimo tema, tai nuo klausimo „kuo tu tiki?“ galime pereiti prie daug svarbesnio klausimo – „kokiu žmogumi tampi dėl to, kuo tiki?“.

Parašykite savo komentarą šia tema ir kviečiame aktyviai įsijungti į mūsų inicijuotą diskusiją. Tarkite savo žodį.