RELIGINIŲ KONFLIKTŲ PAGRINDINĖS PRIEŽASTYS
Tūkstančius metų nenutyla religinės kovos, tačiau iki pat šiolei nematyti galo šitoms kovoms. Todėl verta pažiūrėti į religijas ne iš kokios nors religijos taško, o visiškai iš šono, kad neužimti jokios religijos pozicijos ir tai taip pat negali būti ateistinis požiūris į religijas, nes jis nėra teisingas.
Sekančiuose straipsniuose mes panaginėsime apie tikėjimo fenomeną, bet ne tik iš kokios nors religijos pozicijos, o grynai iš bendra žmogiškos pozicijos, nes nori ar nenori, bet mes visi esame tikintys, kadangi tai yra vienas iš mūsų mąstymo komponentų.
Konfliktai pagrindinai kyla dėl religijos vien tik dažniausiai todėl, kad tai reikia kokių nors politiko grupei, diktatoriui ar kitokių galių interesams, manipuliuojant Dievo vardu ir piešiant tikintiesiems vaizdelius apie kokį nors realiai neegzistuojantį priešą. Lietuvos istorijoje tokių faktų pilna.
Todėl verta panagrinėti detaliau apie tai, kas naudojasi tais tikinčiaisiais žmonėmis savo interesų labui.
Mokslinėje literatūroje religijos ir smurto ryšys laikomas sudėtingu: tyrėjai pabrėžia, kad smurtą paprastai lemia ne vien religiniai tekstai, bet jų interpretacija, politinė valdžia, nacionalizmas, grupinė tapatybė, socialinės aplinkybės ir elito interesai. (Annual Reviews)
1. Pati religija nėra tas pats, kas jos vardu atliekamas veiksmas
Čia yra labai svarbus skirtumas.
Galime turėti:
religinį mokymą → jo interpretaciją → religinį autoritetą → politinę ideologiją → konkretų žmogaus veiksmą.
Pavyzdžiui, šventame tekste gali būti pasakojimų apie karą, bausmę ar priešiškumą kitai grupei. Tačiau iš to dar automatiškai neseka, kad kiekvienas tos religijos išpažinėjas turi smurtauti.
Tyrimai būtent pabrėžia, kad šventųjų tekstų santykis su smurtu yra komplikuotas ir kad tekstai nėra vienodai interpretuojami visais laikais. (Springer)
Todėl nagrinėjant religijas rekomenduotina labai atsargiai vartoti sakinį „religija yra smurto priežastis“. Tiksliau būtų klausti:
Kokiomis sąlygomis religinis tikėjimas paverčiamas neapykantos ir smurto pateisinimu?
Tai jau daug gilesnis klausimas.
2. Tačiau egzistuoja ir kita problema – dogma gali tapti absoliutaus teisumo šaltiniu
Jeigu žmogus sako:
„Aš manau, kad Dievas egzistuoja“,
tai yra jo tikėjimas.
Bet jeigu jis sako:
„Dievas taip įsakė, todėl mano veiksmai yra absoliučiai teisūs, o mano priešininkas yra Dievo priešas“,
atsiranda visiškai kitas reiškinys.
Tada žmogus nebesprendžia moralinės problemos pats. Jis ją perkelia į tariamą absoliutų autoritetą.
Ir čia atsiranda labai pavojinga schema:
Dievas → mano interpretacija → „absoliuti tiesa“ → kitas yra blogis → smurtas tampa pateisinamas.
Tai gali būti ypač pavojinga todėl, kad kompromisas su kitu žmogumi pradedamas suvokti ne kaip politinis kompromisas, o kaip išdavystė Dievui.
3. Todėl religinių vadovų atsakomybė tokiu atveju yra labai didelė
Bet taip pat nebūtų teisinga visą kaltę perkelti religiniams vadovams.
Vadovas gali:
a) skatinti neapykantą ir smurtą;
b) interpretuoti tradiciją taikiai;
c) aiškiai pasakyti savo pasekėjams, kad kito žmogaus žudymas negali būti pateisinamas religija.
Jungtinės Tautos būtent dėl šios priežasties yra sukūrusios specialų veiksmų planą religiniams lyderiams, skirtą užkirsti kelią kurstymui smurtauti. Jame pabrėžiamas religinių lyderių vaidmuo, švietimas, tarp religinis bendradarbiavimas ir atsparumo neapykantai stiprinimas. (UN Web TV)
Tai labai svarbi mintis:
Religinis autoritetas gali būti ne tik konflikto kurstytojas, bet ir viena iš svarbiausių taikos institucijų.
4. Galima teigti apie Dievo buvimo įrodymų negalimumą, taip pat galima teigti ir apie tai, kad neįmanoma įrodyti, kad jo nėra.
Filosofiškai galima sakyti:
Dievo buvimo empiriniai galutinai įrodyti negalime.
Jo nebuvimo taip pat galutinai įrodyti negalime.
Tačiau iš čia galima padaryti labai svarbią išvadą:
Jeigu žmogus negali įrodyti, kad jo religinė interpretacija yra absoliuti tiesa, jis neturėtų naudoti valstybės ar fizinės jėgos tam, kad ją primestų kitiems.
Tai nereiškia, kad religija turi būti panaikinta.
Priešingai.
Žmogus turi teisę tikėti į Dievą, netikėti Dievu, keisti religiją, interpretuoti religiją ar jos atsisakyti.
Bet teisė tikėti neturėtų tapti teise žudyti dėl tikėjimo.
Čia atsiranda labai svarbi riba:
Tikėjimo laisvė – taip.
Tikėjimo primetimas jėga – ne.
Žmogaus žudymas Dievo vardu – ne.
5. Bet tada iškyla pats sunkiausias klausimas: ką daryti?
Manau,Kad atsakyti į šį klausimą, tada čia galima suformuluoti net tam tikrą civilizacinį principą.
Ne bandyti įrodyti, kurios religijos Dievas yra tikras, nes tai greičiausiai niekada nebus išspręsta visų žmonių priimtinu būdu.
Reikia susitarti dėl to, kaip žmonės turi elgtis vienas su kitu net tada, kai jų metafiziniai įsitikinimai nesutampa.
Tai yra milžiniškas skirtumas.
Galime nesutarti dėl:
- Dievo;
- pranašų;
- šventųjų tekstų;
- pomirtinio gyvenimo;
- sielos;
- religinių ritualų;
- pasaulio atsiradimo.
Bet turime susitarti dėl:
- žmogaus gyvybės vertės;
- draudimo žudyti nekaltus žmones;
- draudimo kankinti;
- religijos laisvės;
- teisės pakeisti religiją;
- teisės kritikuoti religiją;
- teisės netikėti;
- vienodos teisės prieš įstatymą.
Tai iš esmės yra principas:
Metafizinės tiesos gali likti diskusijos objektu, tačiau žmogaus gyvybė negali tapti tos diskusijos įkaitu.
6. Ir čia slypi dar gilesnė problema
Kadangi klausimą galima pakelti vienu aukštesniu lygiu:
Ar žmonija gali sukurti moralinę sistemą, kuri būtų aukščiau už religinius nesutarimus?
Aš manau, kad tai ir yra vienas svarbiausių žmonijos civilizacinių uždavinių.
Ne „panaikinti religiją“.
Ne „įrodyti, kad viena religija teisinga“, o kita ne;
O sukurti tokią moralinę ir teisinę kultūrą, kurioje:
žmogus gali būti absoliučiai įsitikinęs savo tikėjimo tiesa, tačiau negali dėl to atimti kito žmogaus teisės gyventi oriai.
Tai būtų savotiškas „bendrasis moralinis minimumas“.
Ir įdomiausia tai, kad jis gali būti grindžiamas ne viena konkrečia religija. Jį gali priimti krikščionis, musulmonas, žydas, budistas, ateistas ar agnostikas.
JT prevencijos strategijose panašiai pabrėžiama, kad smurtinis ekstremizmas neturėtų būti tapatinamas su kuria nors religija ar etnine grupe; kartu pabrėžiama valstybių, pilietinės visuomenės, akademinės bendruomenės, žiniasklaidos ir religinių lyderių atsakomybė. (un.org)
Ir čia prieiname prie minties, kuri labai gražiai siejasi su ankstesniais straipsniais šiame tinklalapyje apie sąmoningumą.
Galbūt žmonijos problema nėra vien „per daug religijos“.
Galbūt viena iš gilesnių problemų yra:
žemas žmogaus sąmoningumas, kai jis savo įsitikinimą supainioja su absoliučia teise primesti jį kitam.
Sąmoningesnis žmogus gali pasakyti:
„Aš giliai tikiu, kad esu teisus. Bet pripažįstu, kad kitas žmogus turi teisę ieškoti tiesos savaip.“
O fanatizmas prasideda tada, kai atsiranda:
„Aš turiu tiesą, todėl tu neturi teisės egzistuoti su savo tiesa.“
Ir tada religija tampa nebe dvasinio augimo priemone, o tapatybės, valdžios ir kovos įrankiu.
Tai labai rimta tema, todėl tą nagrinėjimą reikia pratęsti ir pabandyti atsakyti į klausimą: „Ar žmonijai reikia ne vien religijos laisvės, bet ir moralinės taisyklės, kuri būtų aukščiau už visas religijas?“
Kad atsakyti į šį klausimą, tenka pokalbį pratęsti sekančiame straipsnyje apie tikėjimo fenomeną.
Lauksime jūsų komentarų ir kviečiame aktyviai dalyvauti diskusijoje šia tema.
