KUO ŽMOGUS TIKI, TUO JIS IR TAMPA
Kuo žmogų padaro tai, kuo jis tiki?
Žmogus ne tik tiki. Jis gyvena pagal tai, kuo tiki.
Mes dažnai klausiame žmogaus:
„Kuo tu tiki?“
Jeigu kalbame apie religiją, galime išgirsti atsakymą:
„Aš tikiu Dievą.“
„Aš esu krikščionis.“
„Aš esu musulmonas.“
„Aš esu budistas.“
Arba:
„Aš netikiu Dievu.“
Tačiau galbūt yra dar svarbesnis klausimas:
„Kuo tave padaro tai, kuo tu tiki?“
Šis klausimas jau kalba ne apie žmogaus deklaruojamus įsitikinimus, o apie jų poveikį jo gyvenimui.
Nes žmogus savo tikėjimą išreiškia ne vien žodžiais.
Jis jį išreiškia savo pasirinkimais.
Savo elgesiu.
Savo santykiais.
Savo reakcija į nesėkmę.
Savo santykiu su kitu žmogumi.
Savo požiūriu į atsakomybę.
Ir galiausiai – tuo, kokiu žmogumi jis tampa.
Kiekvienas žmogus kažkuo tiki
Net žmogus, kuris sako:
„Aš niekuo netikiu“,
vis tiek kažkuo remiasi.
Jis gali tikėti, kad žmogus pats kuria savo gyvenimą.
Gali tikėti, kad gyvenimas neturi jokios prasmės.
Gali tikėti, kad svarbiausia yra pinigai.
Gali tikėti, kad žmonėmis pasitikėti negalima.
Gali tikėti, kad žmogus iš esmės yra geras.
Gali tikėti, kad pasaulis yra priešiškas.
Gali tikėti savo jėgomis.
Arba gali manyti, kad jis pats nieko negali pakeisti.
Todėl klausimas nėra vien:
„Ar žmogus tiki?“
Daug įdomesnis klausimas:
„Kokie įsitikinimai valdo jo gyvenimą?“
Tikėjimas savimi gali išlaisvinti žmogaus galimybes
Įsivaizduokime du žmones, susiduriančius su ta pačia problema.
Pirmasis galvoja:
„Aš nesugebėsiu.“
Antrasis:
„Aš nežinau, kaip tai padaryti, bet pabandysiu išmokti.“
Jie dar nieko nepadarė.
Tačiau jų vidinė pradinė padėtis jau skirtinga.
Pirmasis sustoja dar nepradėjęs.
Antrasis pradeda veikti.
Ir būtent veikdamas jis gauna tai, ko negalėjo gauti vien galvodamas – patirtį.
Galbūt jis suklys.
Galbūt kelis kartus nepasiseks.
Tačiau jeigu jis nenustos mokytis, jo tikėjimas savo galimybėmis gali palaipsniui virsti pasitikėjimu savimi.
Todėl:
Tikėjimas savimi nėra garantija, kad žmogui pasiseks. Tačiau netikėjimas savimi dažnai tampa priežastimi, dėl kurios žmogus net nepradeda veikti.
Tačiau galima tikėti savimi ir klaidingai
Čia būtina sustoti.
Vien tikėti savimi neužtenka.
Žmogus gali būti įsitikinęs, kad jis viską žino, nors iš tikrųjų nežino.
Gali manyti, kad visada teisus.
Gali manyti, kad jo sprendimai neklystami.
Toks žmogus gali turėti labai stiprų tikėjimą savimi, tačiau labai silpną gebėjimą mokytis.
Todėl brandus pasitikėjimas savimi turėtų būti susietas su kita savybe:
gebėjimu pripažinti klaidą.
Tikras pasitikėjimas savimi gali pasakyti:
„Aš galiu klysti, bet mano klaida manęs nesunaikins. Aš galiu iš jos pasimokyti.“
Tai visiškai kitokia vidinė jėga negu:
„Aš negaliu klysti.“
Kuo tiki apie kitus žmones?
Tai dar vienas labai svarbus klausimas.
Jeigu žmogus tiki:
„Visi žmonės yra savanaudžiai“,
kaip jis elgsis?
Jis bus atsargesnis.
Įtaresnis.
Jam bus sunkiau pasitikėti.
Jis ieškos apgaulės net ten, kur jos nėra.
Tačiau žmogus, kuris tiki:
„Dauguma žmonių nori gero, nors visi gali suklysti“,
greičiausiai kurs kitokius santykius.
Jis bus atviresnis.
Tačiau ir čia reikalingas protas.
Pasitikėti žmogumi nereiškia atsisakyti kritinio mąstymo.
Brandus žmogus gali būti atviras ir kartu atsargus.
Jis gali sakyti:
„Aš noriu tavimi pasitikėti, tačiau pasitikėjimą kursime savo veiksmais.“
Kuo tiki apie gyvenimą?
Šis klausimas dar gilesnis.
Vienas žmogus gyvenimą gali matyti kaip nuolatinę kovą.
Kitas – kaip galimybių erdvę.
Trečias – kaip kančios vietą.
Ketvirtas – kaip mokymosi procesą.
Penktas gali tikėti, kad gyvenimas – tai ne tik pergyvenimai, bet ir laimės pajautimas bei laimės galios spindesys.
Ir kiekvienas iš jų pasaulį gali pradėti matyti per savo įsitikinimų filtrą.
Jeigu žmogus mano, kad gyvenimas yra tik grėsmė, jis visur ieškos grėsmės.
Jeigu mano, kad gyvenimas yra galimybė mokytis, net nesėkmėje jis gali ieškoti pamokos.
O jeigu žmogus tiki, kad gyvenime yra vietos laimei, džiaugsmui ir vidiniam spindesiui, jis gali pradėti pastebėti ne tik tai, kas sunku, bet ir tai, kas gyvenimą daro prasmingą, gražų ir vertingą.
Todėl žmogaus pasaulio vaizdas nėra vien tai, ką jis mato.
Tai ir tai, kaip jis interpretuoja tai, ką mato.
Įsitikinimai tampa elgesiu
Čia slypi labai svarbi grandinė:
Mintis
↓
Įsitikinimas
↓
Lūkestis
↓
Sprendimas
↓
Veiksmas
↓
Rezultatas
↓
Nauja patirtis
↓
Stiprėjantis arba keičiantis įsitikinimas
Tai reiškia, kad žmogaus įsitikinimai gali patys save stiprinti.
Jeigu žmogus tiki:
„Aš negaliu“,
jis mažiau bando.
Mažiau bandydamas, gauna mažiau patirties.
Mažiau patirties gauna mažiau sėkmės.
Ir tada sako:
„Aš juk sakiau, kad negaliu.“
Taip susidaro uždaras ratas.
Tačiau galima sukurti ir kitą:
„Aš nežinau, ar galiu.“
↓
„Pabandysiu.“
↓
„Išmoksiu.“
↓
„Man nepavyko.“
↓
„Išsiaiškinsiu kodėl.“
↓
„Pabandysiu dar kartą.“
↓
„Dabar jau galiu.“
Tai – augimo ratas.
Todėl svarbu ne tik tai, kuo tikime, bet ir ar tikriname savo tikėjimą
Čia atsiranda labai svarbi sąmoningumo dalis.
Žmogus gali visą gyvenimą nešiotis įsitikinimą, kurį gavo dar vaikystėje:
„Aš kvailas.“
„Aš nieko nesugebu.“
„Pasaulis yra blogas.“
„Žmonėmis negalima pasitikėti.“
„Man niekada nepasiseks.“
Tačiau iš kur šie įsitikinimai atsirado?
Ar jie buvo tiesa?
Ar tai buvo kažkieno nuomonė?
Ar tai buvo vienas nesėkmingas įvykis?
Ar tai buvo vaikystėje išgirsti žodžiai?
Žmogus gali daugelį metų gyventi pagal įsitikinimą, kurio niekada pats nepatikrino.
Todėl sąmoningumo augimas prasideda nuo gebėjimo savęs paklausti:
„Kodėl aš tuo tikiu?“
Tikėjimas turi būti ne kalėjimas, o kelias
Tai ypač svarbu kalbant apie religiją.
Religinis tikėjimas žmogui gali suteikti prasmę, viltį, moralinius orientyrus, bendruomenę.
Tačiau kai tikėjimas tampa nebe ieškojimu, o absoliučiu draudimu mąstyti, jis gali tapti uždara sistema.
Todėl galima atskirti:
„Aš tikiu ir noriu geriau suprasti.“
nuo:
„Aš tikiu, todėl daugiau nieko nenoriu suprasti.“
Pirmasis požiūris palieka vietos augimui.
Antrasis – augimą sustabdo.
O kas atsitinka, kai žmogus pradeda pasitikėti savimi?
Tada keičiasi jo santykis su nežinojimu.
Jis nebesako:
„Jeigu aš nežinau, vadinasi, esu silpnas.“
Jis gali pasakyti:
„Aš nežinau. Bet galiu išmokti.“
Tai yra didžiulis pokytis.
Žmogui nebereikia apsimesti viską žinančiu.
Jis gali klausti.
Gali tyrinėti.
Gali pripažinti klaidą.
Gali keisti savo nuomonę.
Gali mokytis iš kito.
Ir paradoksalu – žmogus tampa stipresnis tada, kai išmoksta ramiai pripažinti tai, ko nežino.
Pasitikėjimas savimi ir pasitikėjimas kitais yra susiję
Žmogus, kuris pats yra patikimas, lengviau supranta pasitikėjimo vertę.
Jeigu aš laikauosi savo žodžio, man natūralu tikėtis to paties iš kito.
Jeigu aš moku pripažinti klaidas, galiu leisti ir kitam suklysti.
Jeigu aš nesistengiu apgauti kito, man lengviau kurti atvirus santykius.
Todėl pasitikėjimas nėra vien jausmas.
Jis kuriamas elgesiu.
Kiekvieną dieną.
Mažais veiksmais.
Žodis.
Pažadas.
Atsakomybė.
Tiesa.
Pagalba.
Ir taip palaipsniui atsiranda santykis:
„Aš galiu tavimi pasitikėti.“
O iš pasitikėjimo gali gimti bendradarbiavimas
Žmonių visuomenė be pasitikėjimo tampa labai brangi.
Reikia nuolat kontroliuoti.
Nuolat tikrinti.
Nuolat saugotis.
Nuolat įtarinėti.
Tačiau kai žmonės gali vienas kitu pasitikėti, atsiranda galimybė kurti.
Šeimą.
Verslą.
Mokyklą.
Organizaciją.
Valstybę.
Bendruomenę.
Todėl pasitikėjimas yra ne vien asmeninio gyvenimo klausimas.
Tai ir visuomenės klausimas.
Ir čia grįžtame prie L. Rono Habardo minties
Žymus amerikiečių rašytojas, mokslininkas ir tyrinėtojas L. Ronas Habardas (L.Ron Hubbard” yra išsakęs štai tokią mintį, kokią reikšmę turi pasitikėjimas tarp žmonių:
„Kai žmonės galės pasitikėti vienas kitu, tada Žemėje įsivyraus taika.“
Kad ir kaip vertintume šį teiginį, jame slypi labai paprasta socialinė idėja:
be pasitikėjimo žmonėms sunku bendradarbiauti.
O be bendradarbiavimo konfliktų tikimybė didėja.
Todėl galima klausti ne tik:
„Kodėl pasaulyje nėra taikos?“
Bet ir:
„Kiek mes patys kuriame pasitikėjimą savo kasdieniu elgesiu?“
Kuo žmogų padaro jo tikėjimas?
Galbūt atsakymas į šį klausimą nėra vienas.
Vieno žmogaus tikėjimas gali padaryti jį drąsesnį.
Kito – atsakingesnį.
Trečio – uždaresnį.
Ketvirto – nepakantesnį.
Penkto – labiau pasitikintį savimi.
Šešto – priklausomą nuo autoriteto.
Todėl vien tik žinoti, kuo žmogus tiki, dar nepakanka.
Reikia pažvelgti į jo gyvenimą.
Ką jo tikėjimas sukuria?
Kokius sprendimus jis priima?
Kaip jis elgiasi su silpnesniu?
Kaip reaguoja į kritiką?
Ar jis sugeba pripažinti klaidą?
Ar jis gali pakeisti savo nuomonę, gavęs naujų faktų?
Ar jo tikėjimas didina jo atsakomybę, ar ją mažina?
Galbūt tai ir yra brandos požymis
Jaunas žmogus gali sakyti:
„Aš tikiu, todėl esu teisus.“
Brandesnis žmogus gali sakyti:
„Aš tikiu, bet noriu suprasti.“
Dar brandesnis:
„Aš tikiu, tačiau galiu klysti.“
O galutinė brandos kryptis galėtų būti:
„Aš pasitikiu savimi tiek, kad man nereikia bijoti savo paties klaidos.“
Štai čia tikėjimas pradeda jungtis su sąmoningumu.
Žmogus neatsisako savo įsitikinimų.
Jis tiesiog tampa pakankamai stiprus, kad jų nepadarytų savo kalėjimu.
Pabaigai
Mes negalime gyventi nežinodami nieko.
Bet taip pat negalime visko žinoti.
Todėl žmogaus gyvenime visada bus vietos tikėjimui.
Tikėjimui savimi.
Tikėjimui kitu.
Tikėjimui ateitimi.
Tikėjimui gyvenimo prasme.
Religiniam tikėjimui.
Ir net paprastam tikėjimui, kad mūsų pastangos nėra beprasmės.
Tačiau svarbiausia yra ne vien tai, kuo žmogus tiki.
Svarbu, ką jo tikėjimas iš jo padaro.
Jeigu jis tampa atsakingesnis – tai jau turi prasmę.
Jeigu tampa drąsesnis – tai turi prasmę.
Jeigu tampa patikimesnis – tai turi prasmę.
Jeigu išmoksta labiau pasitikėti savimi ir kitais – tai turi prasmę.
Jeigu jo tikėjimas leidžia jam pajusti gyvenimo grožį, džiaugsmą ir laimės galią – tai taip pat gali tapti svarbia jo gyvenimo jėga.
Jeigu jo tikėjimas padeda jam būti geresniu žmogumi, o ne suteikia teisę žeminti kitą – jis tampa gyvenimą kuriančia jėga.
Todėl kiekvienam žmogui verta kartais sustoti ir savęs paklausti:
Kuo aš tikiu?
Bet po šio klausimo turėtų sekti dar vienas:
Kuo mane padaro tai, kuo aš tikiu?
Ir galbūt pats svarbiausias:
Ar aš tampu žmogumi, kuriuo galiu pasitikėti pats ir kuriuo gali pasitikėti kiti?
Nes galutinis tikėjimo tikslas nebūtinai yra pasakyti:
„Aš žinau.“
Galbūt jo brandesnė forma yra pasakyti:
„Aš tikiu, aš tyrinėju, aš mokausi, aš veikiu – ir taip kuriu savimi pasitikintį žmogų.“
Kviečiame ir jus pasidalinti savo patirtimi šia tema. Parašykite apie tai savo komentare.
