PASITIKĖJIMAS VALDŽIA – VISUOMENĖS SĄMONINGUMO IŠBANDYMAS
Nuo pasitikėjimo savimi ir kitu žmogumi iki pasitikėjimo valstybe
Iki šiol kalbėjome apie žmogaus tikėjimą.
Apie tikėjimą savimi.
Apie pasitikėjimą kitu žmogumi.
Tačiau žmogus negyvena vienas.
Jis gyvena šeimoje, bendruomenėje, organizacijoje ir valstybėje.
Todėl anksčiau ar vėliau iškyla dar vienas labai svarbus klausimas:
Ar žmogus gali pasitikėti savo valstybe ir jos valdžia?
Atrodytų, kad atsakymas turėtų būti paprastas.
Tačiau iš tikrųjų tai vienas sudėtingiausių visuomenės gyvenimo klausimų.
Nes čia susiduria du labai svarbūs dalykai:
pasitikėjimas
ir
kritinis mąstymas.
Ar pasitikėti valdžia reiškia jai paklusti?
Ar nepasitikėti valdžia reiškia būti sąmoningu piliečiu?
O gal yra trečias kelias?
Pasitikėjimas nėra paklusnumas
Pirmiausia turime atskirti dvi sąvokas.
Pasitikėti valdžia nereiškia:
„Valdžia visada teisi.“
Ir taip pat nereiškia:
„Aš privalau vykdyti viską, ką valdžia pasako.“
Demokratinėje valstybėje valdžia nėra neklystantis autoritetas.
Valdžios institucijos yra sukurtos tarnauti visuomenei, o jų sprendimai turi būti vertinami pagal teisę, viešąjį interesą ir atsakomybę.
Todėl sąmoningas pilietis gali pasakyti:
„Aš pasitikiu valstybės institucijomis, tačiau turiu teisę klausti, kodėl jos priima vieną ar kitą sprendimą.“
Tai nėra nepasitikėjimas.
Tai – pilietinė atsakomybė.
Aklas pasitikėjimas ir aklas nepasitikėjimas
Čia galime pastebėti dvi priešingas kraštutines būsenas.
Pirmoji:
„Valdžia pasakė – vadinasi, taip ir yra.“
Tai aklas pasitikėjimas.
Žmogus pats nebesidomi.
Neklausia.
Netikrina.
Nesvarsto.
Jis atsakomybę už savo mąstymą perduoda autoritetui.
Tačiau yra ir priešingas kraštutinumas:
„Valdžia visada meluoja.“
Tai jau aklas nepasitikėjimas.
Tokiam žmogui nesvarbu, kokie yra faktai.
Jeigu faktai neatitinka jo įsitikinimo, jis atmeta faktus.
Todėl abi kraštutinės pozicijos turi panašų trūkumą:
žmogus nustoja pats mąstyti.
Vienas mąstymą perduoda valdžiai.
Kitas – savo išankstiniam nepasitikėjimui.
Sąmoningas pilietis renkasi trečią kelią
Sąmoningas žmogus gali pasakyti:
„Aš pasitikiu, bet tikrinu.“
Tai labai svarbi demokratinės visuomenės nuostata.
Jeigu valdžia priima sprendimą, pilietis gali klausti:
Kodėl?
Kuo tai pagrįsta?
Kokie duomenys tai patvirtina?
Kam šis sprendimas naudingas?
Kokios gali būti jo pasekmės?
Ar buvo išklausytos kitos nuomonės?
Kas atsakys, jeigu sprendimas bus klaidingas?
Tokie klausimai nėra valstybės silpninimas.
Priešingai.
Jie gali būti sąmoningos visuomenės požymis.
Iš kur atsiranda pasitikėjimas valdžia?
Žmogus nepasitiki institucija vien todėl, kad ji vadinasi „valstybės institucija“.
Pasitikėjimas turi būti kuriamas.
Jis atsiranda tada, kai žmogus mato:
skaidrumą,
kompetentingą veikimą,
atsakomybę,
nuoseklumą,
sąžiningumą,
pagarbą piliečiui,
gebėjimą pripažinti klaidas.
Jeigu valdžia sako viena, o daro kita, pasitikėjimas mažėja.
Jeigu pažadai nuolat nevykdomi, pasitikėjimas mažėja.
Jeigu klaidos slepiamos, pasitikėjimas mažėja.
Jeigu pilietis jaučia, kad jo balsas niekam nereikalingas, pasitikėjimas mažėja.
Taigi pasitikėjimas nėra vien piliečio psichologinė savybė.
Jį labai stipriai kuria pačios valdžios elgesys.
Tačiau atsakomybė tenka ir piliečiui
Būtų per paprasta sakyti:
„Tegul valdžia užsidirba mūsų pasitikėjimą.“
Taip, valdžia turi būti verta pasitikėjimo.
Tačiau pilietis taip pat turi pareigą būti sąmoningas.
Jis turi domėtis.
Tikrinti informaciją.
Skirti faktą nuo nuomonės.
Suprasti, kad politiniame gyvenime retai būna vien tik juoda ir balta.
Gebėti išklausyti kitokią nuomonę.
Pripažinti, kai klysta.
Ir svarbiausia – neperduoti savo atsakomybės kitam.
Nes demokratija nėra sistema, kurioje:
„valdžia galvoja, o pilietis tik stebi.“
Demokratija reikalauja piliečio dalyvavimo.
Visuomenės sąmoningumas prasideda nuo individualaus sąmoningumo
Čia grįžtame prie mūsų ankstesnių klausimų.
Jeigu žmogus nepasitiki savimi, jam lengviau aklai sekti autoritetu.
Jeigu žmogus nemoka pats vertinti informacijos, jam lengviau patikėti propaganda.
Jeigu žmogus nesugeba atskirti fakto nuo nuomonės, jam lengviau manipuliuoti.
Jeigu žmogus bijo pripažinti, kad klydo, jam sunku pakeisti savo nuomonę.
Todėl visuomenės sąmoningumas prasideda ne Seime.
Ne Vyriausybėje.
Ne savivaldybėje.
Jis prasideda pačiame žmoguje.
Sąmoninga visuomenė nėra visuomenė, kuri viskuo patenkinta
Tai labai svarbu.
Kartais manoma, kad gera visuomenė yra ta, kuri pasitiki valdžia ir nekritikuoja.
Tai būtų klaidingas supratimas.
Sąmoninga visuomenė gali labai stipriai kritikuoti valdžią.
Tačiau jos kritika remiasi argumentais.
Ji nesako:
„Viskas blogai!“
Ji klausia:
„Kas konkrečiai blogai?“
Ji nesako:
„Visi jie vagys!“
Ji klausia:
„Kokie faktai tai patvirtina?“
Ji nesako:
„Aš tuo netikiu.“
Ji klausia:
„Kokie yra įrodymai?“
Štai čia atsiranda labai svarbus skirtumas tarp emocinės reakcijos ir sąmoningo vertinimo.
Visuomenės sąmoningumas reiškia gebėjimą koreguoti save
Čia atsiranda dar viena labai svarbi mintis.
Sąmoninga visuomenė nėra ta, kuri niekada neklysta.
Tokios visuomenės tikriausiai nėra.
Sąmoninga visuomenė yra ta, kuri:
pastebi klaidą,
pripažįsta klaidą,
ieško jos priežasties,
pataiso sprendimą
ir
pasimoko iš savo patirties.
Tai labai panašu į žmogaus asmeninį augimą.
Žmogus auga tada, kai sugeba pasakyti:
„Aš suklydau.“
Visuomenė auga tada, kai sugeba pasakyti:
„Mes suklydome.“
Tai yra ne silpnumo, o brandos požymis.
Pasitikėjimas yra abipusis santykis
Pilietis klausia:
„Ar galiu pasitikėti valdžia?“
Tačiau valdžia taip pat turėtų klausti:
„Ar mūsų piliečiai gali mumis pasitikėti?“
Ir dar vienas klausimas:
„Ar mes patys elgiamės taip, kad būtume verti pasitikėjimo?“
Štai čia pasitikėjimas tampa dvipusiu keliu.
Pilietis → valdžia
ir
valdžia → pilietis.
Jeigu viena pusė nuolat meluoja, manipuliuoja arba nevykdo savo įsipareigojimų, santykis silpnėja.
Todėl stipri valstybė nėra valstybė, kurioje visi aklai pasitiki valdžia.
Stipri valstybė yra tokia, kurioje:
piliečiai gali pasitikėti institucijomis, o institucijos gali pasitikėti sąmoningais ir atsakingais piliečiais.
Kuo daugiau sąmoningumo – tuo daugiau atsakomybės
Sąmoningumas nėra vien daugiau žinių.
Žmogus gali turėti daugybę žinių ir vis tiek būti neatsakingas.
Sąmoningumas reiškia ir gebėjimą suprasti:
„Nuo mano pasirinkimo kažkas priklauso.“
Tai galioja ir rinkimuose.
Ir mokykloje.
Ir šeimoje.
Ir darbe.
Ir bendruomenėje.
Ir valstybėje.
Todėl sąmoningas pilietis neapsiriboja klausimu:
„Ką man duos valstybė?“
Jis klausia:
„Ką aš pats galiu padaryti, kad mano valstybė būtų tokia, kuria galėčiau didžiuotis ir kuria galėčiau pasitikėti?“
Pasitikėjimas valdžia nėra tikslas. Tikslas – sveikas visuomenės ir valdžios santykis
Tai labai svarbus skirtumas.
Jeigu visuomenė labai pasitiki valdžia, tačiau visiškai jos nekontroliuoja, tai gali tapti problema.
Jeigu visuomenė visiškai nepasitiki valdžia ir atmeta viską, ką ji daro, tai taip pat gali tapti problema.
Todėl tikslas nėra:
„kuo daugiau pasitikėjimo valdžia“.
Tikslas yra:
pakankamai pasitikėjimo bendradarbiauti ir pakankamai kritinio mąstymo kontroliuoti valdžią.
Tai yra brandžios visuomenės pusiausvyra.
Nuo „valdžia turi padaryti“ iki „mes turime padaryti“
Galbūt vienas ryškiausių visuomenės sąmoningumo požymių yra kalbos pasikeitimas.
Nesąmoningas pilietis sako:
„Valdžia turi sutvarkyti.“
Sąmoningesnis klausia:
„Ką valdžia gali padaryti?“
Dar sąmoningesnis klausia:
„Ką galiu padaryti aš?“
O aukštesnis visuomenės sąmoningumo lygis atsiranda tada, kai atsiranda:
„Ką galime padaryti mes kartu?“
Štai čia atsiranda tikroji visuomenė.
Ne minia.
Ne atskirų individų suma.
O žmonės, kurie suvokia savo tarpusavio priklausomybę ir bendrą atsakomybę.
Nuo žmogaus sąmoningumo prie visuomenės sąmoningumo
Dabar galime sujungti visą mūsų nagrinėtą grandinę.
Žmogus pirmiausia mokosi:
tikėti.
Tada mokosi:
pasitikėti savimi.
Tada:
pasitikėti kitu žmogumi.
Vėliau jis susiduria su:
pasitikėjimu institucijomis.
Ir galiausiai atsiranda klausimas:
„Kokią visuomenę mes patys kuriame?“
Štai čia individualus sąmoningumas tampa visuomenės sąmoningumu.
Galbūt tikrasis valstybės stiprumas slypi ne vien jos valdžioje
Valstybė gali turėti kariuomenę.
Gali turėti policiją.
Gali turėti įstatymus.
Gali turėti institucijas.
Gali turėti didelį biudžetą.
Tačiau visa tai dar nereiškia, kad jos visuomenė yra sąmoninga.
Tikrasis valstybės atsparumas priklauso ir nuo to, kiek jos žmonės:
pasitiki vienas kitu,
geba bendradarbiauti,
atskiria tiesą nuo manipuliacijos,
prisiima atsakomybę,
gerbia kitokią nuomonę,
ir sugeba taikiai spręsti konfliktus.
Todėl valstybės stiprumas yra ne tik jos institucijų jėga.
Tai ir jos žmonių vidinė jėga.
Pabaigai
Galbūt mūsų kelionė prasidėjo nuo labai paprasto klausimo:
„Kuo žmogus tiki?“
Tačiau dabar jau galime paklausti daug plačiau:
„Ar žmogus pasitiki savimi?“
„Ar jis gali pasitikėti kitu?“
„Ar jis gali pasitikėti savo valstybės institucijomis?“
Ir galiausiai:
„Ar jis pats yra vertas kitų žmonių pasitikėjimo?“
Nes visuomenė yra ne kažkas atskiro nuo žmogaus.
Visuomenę kuriame mes.
Todėl visuomenės sąmoningumas prasideda nuo individualaus sąmoningumo.
Nuo žmogaus, kuris mokosi mąstyti.
Mokosi tikrinti.
Mokosi pripažinti klaidą.
Mokosi pasitikėti.
Mokosi būti patikimas.
Mokosi bendradarbiauti.
Ir mokosi suprasti:
„Mano valstybė nėra kažkas, kas egzistuoja šalia manęs. Aš pats esu jos dalis.“
Todėl galbūt svarbiausias klausimas sąmoningai visuomenei nėra:
„Ar aš pasitikiu valdžia?“
Daug gilesnis klausimas:
„Ką aš darau, kad mano valstybėje būtų daugiau pasitikėjimo, atsakomybės, sąžiningumo ir sąmoningumo?“
Nes valstybės negalima sukurti vien įstatymais.
Valstybę pirmiausia kuria žmonės.
O kokie yra žmonės – tokia ilgainiui tampa ir jų visuomenė.
Ir čia atsiranda (jeigu jūs skaitėte paskutinius 3 straipsnius), labai stipri pagrindinė viso ciklo formulė:
Sąmoningas žmogus → sąmoningi santykiai → sąmoninga visuomenė.
O dar viena mintis, kurią galima pavadinti viso ciklo kulminacija:
Valstybės negalima padaryti sąmoningos įstatymu. Sąmoninga valstybė atsiranda tada, kai joje pakanka sąmoningų žmonių.
Sąmoninga visuomenė – ne ta, kuri aklai pasitiki valdžia.
Sąmoninga visuomenė – ta, kuri kuria pasitikėjimą, bet nepraranda gebėjimo mąstyti, klausti ir reikalauti atsakomybės.
Tikėjimas → pasitikėjimas savimi → pasitikėjimas kitu → socialinis pasitikėjimas → sąmoninga visuomenė.
O svarbiausia – šioje grandinėje žmogus nėra pasyvus stebėtojas. Jis pats yra jos kūrėjas.
Lauksime jūsų atsiliepimų. Rašykite savo komentarus, nes jie mums yra labai svarbūs. Jų pagrindu gims nauji straipsniai.
