Jurgis Brėdikis: „Atėjo laikas” pažvelgti į žmogų kitaip
Puikių atsiliepimų socialiniame tinkle „Facebook” susilaukė profesoriaus Jono Grigo straipsnis „Kas atsitinka sąmonei mums mirštant?” Apie sąmonę nemažai rašė ir mūsų genijus Vydūnas, todėl verta prisiminti ir dar vieną žymų Lietuvos mokslininką Jurgi Brėdikį.
Dar gyvam esant Jurgiui Brėdikiui jo knygos susilaukė gana didelio populiarumo. Tai pastebėjo ne vienas žurnalistas. Viena iš tokių buvo „Respublikos” žurnalistė Dalia Byčienė. Apie pokalbį su žinomu mokslininku parašė straipsnį „Jurgis Brėdikis: gauni duodamas”: „Pasaulyje žinomas gydytojas ir mokslininkas akademikas Jurgis Brėdikis, sukūręs moderniąją kardiochirurgiją, atlikęs tūkstančius operacijų ir
išgelbėjęs daugybę gyvybių, šiandien apie mediciną kalba kitaip. Kiaurai širdį perpratęs mokslininkas teigia: to maža. Norint žmogų išgydyti, reikia jį suprasti kaip visatos dalelę, o kiekvienam mūsų suvokti, kad gyvenime nėra nieko atsitiktinio. Sako, duodamas gauni pats, o negatyvios mintys, tuo labiau kenkimas, grįžta bumerangu. Tai ne proginiai žodžiai. Mokslininkas vadovaujasi ne spėlionėmis, o įrodytomis pasaulio mokslo korifėjų tiesomis. Anot J.Brėdikio, turime žinoti, kad norint gyvenime palikti pėdsaką reikia gyventi vadovaujantis Vydūno pasakymu: „Žmogus spindi, kai yra žmogiškai prakilnus.“
Atsakymus į daugelį žmonėms rūpimų klausimų apie gyvybę, tikėjimą, jausmus mokslininkas sudėjo į neįtikėtino populiarumo sulaukusią šeštąją savo knygą „Kitokiu žvilgsniu“. Paprastais ir neišpūstais žodžiais su akademiku ir rašytoju J.Brėdikiu kalbėjomės ir apie kiekvieno mūsų pradžių pradžią – gimtinę”.
Įdomus pokalbis J. Brėdikio 2015 m. įvyko ir su LRT žurnaliste Jolanta Jurkūniene: „jis pats sakė, kad „atėjo laikas“ kitaip žvelgti į žmogų ir pasaulį, o savo požiūrį siejo su kvantine fizika, holografija, virpesių-rezonanso reiškiniais ir naujomis žiniomis apie ląstelę bei DNR”. (Lietuvos Radijas ir Televizija)
Jurgis Brėdikis: „Atėjo laikas“ pažvelgti į žmogų kitaip
Ar žmogus yra tik kūnas?
Kai kalbame apie žmogų, dažniausiai pradedame nuo to, ką galima pamatyti, išmatuoti ir ištirti: nuo kūno, organų, smegenų, nervų sistemos, genų.
Tačiau žmogus pats sau užduoda klausimą, kurio vien kūno aprašymas iki galo neatsako:
Kas esu AŠ?
Kas yra tas, kuris mato pasaulį, jį išgyvena, prisimena, myli, kenčia, renkasi, abejoja ir klausia apie savo paties egzistavimą?
Šis klausimas nėra vien religinis ar filosofinis. Jis vis dažniau atsiduria ir šiuolaikinio mokslo akiratyje.
Todėl ypač įdomiai šiandien skamba tai, ką dar 2015 metais Lietuvos akademikas ir kardiochirurgas Jurgis Brėdikis pasakė LRT laidoje „Žinių amžius“.
Jo mintis buvo paprasta, bet labai drąsi:
„Nes atėjo laikas.“
Atėjo laikas į žmogų pažvelgti kitaip.
Nuo penkių pojūčių – prie platesnio tikrovės supratimo
2015 m. spalio 2 d. LRT pokalbyje su Jolanta Jurkūniene Jurgis Brėdikis kalbėjo apie tai, kad ankstesnis žmogaus ir pasaulio pažinimas buvo labai susijęs su tuo, ką galime suvokti penkiais pojūčiais ir išmatuoti turima aparatūra.
Tačiau mokslas nuolat plečia savo matavimo ir pažinimo galimybes.
Brėdikis teigė, kad kvantinė fizika, holografija ir kitos naujos tyrimų kryptys leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį, žmogaus ryšį su aplinka ir patį žmogų. (Lietuvos Radijas ir Televizija)
Tai labai svarbi mintis.
Mokslo istorija rodo, kad žmogaus supratimo ribos nėra amžinos.
Tai, ko vakar negalėjome pamatyti, išmatuoti ar paaiškinti, šiandien kartais tampa tyrimų objektu.
Tačiau čia reikia padaryti vieną svarbią išlygą.
Tai, kad mokslas gali tirti anksčiau nepasiekiamus reiškinius, dar nereiškia, kad kiekviena apie juos keliama hipotezė jau yra įrodyta.
Todėl tikrasis mokslo kelias yra ne aklai tikėti naujomis idėjomis, bet drįsti jas kelti, tikrinti ir, jei reikia, paneigti.
Žmogus – daugiau negu jo kūnas?
Brėdikio knyga „Kitokiu žvilgsniu“, išleista 2015 metais, buvo būtent toks bandymas. Knygos aprašymuose ir vėlesniuose pokalbiuose jis savo požiūrį siejo su kvantine fizika, holografija, virpesių-rezonanso dėsniais, DNR ir platesniu, holistiniu žmogaus supratimu. (Patogu Pirkti)
Jam rūpėjo klausimas, kurį medicina kartais linkusi suskaidyti į atskiras dalis:
ar galima žmogų suprasti vien tik kaip biologinį organizmą?
Kardiochirurgas kasdien dirba su kūnu.
Jis mato širdį.
Mato kraujagysles.
Mato kraujo apytaką.
Mato organų veiklą.
Tačiau žmogus, gulintis ant operacinio stalo, nėra vien širdis.
Jis turi prisiminimus.
Jis turi santykius.
Jis turi baimes.
Jis turi viltis.
Jis turi vertybes.
Jis turi savo gyvenimo istoriją.
Ir jis turi tą keistą, sunkiai apibrėžiamą pojūtį:
„AŠ ESU.“
Sąmonės paslaptis
Todėl pokalbiuose su J. Brėdikiu jo idėjos susijungia su šiuolaikiniu sąmonės mokslu.
Mokslininkai šiandien labai daug žino apie smegenis.
Galime stebėti neuronų veiklą.
Galime registruoti elektrinius signalus.
Galime tirti, kas vyksta žmogui miegant, sapnuojant, būdraujant ar prarandant sąmonę.
Tačiau lieka vienas nepaprastai sunkus klausimas:
kodėl smegenų veiklą apskritai lydi subjektyvus išgyvenimas?
Kodėl nėra vien informacijos apdorojimo?
Kodėl yra:
„Aš matau.“
„Aš jaučiu.“
„Aš prisimenu.“
„Aš kenčiu.“
„Aš suprantu.“
„Aš esu.“
Šis klausimas filosofijoje ir sąmonės tyrimuose žinomas kaip „sunkioji sąmonės problema“.
Ir svarbiausia – ji nėra išspręsta.
2022 m. paskelbta sąmonės tyrėjų apklausa parodė, kad net tarp pačių šios srities specialistų nėra vieningo sutarimo dėl sąmonės teorijos ir kai kurių fundamentalių jos sampratos klausimų.
Tai reiškia, kad klausimas:
„Kas yra sąmonė?“
šiandien nėra uždarytas.
Priešingai – jis tebėra atviras moksliniam tyrimui.
Brėdikio drąsa buvo ne ta, kad jis turėjo galutinį atsakymą
Čia labai svarbu teisingai suprasti Jurgį Brėdikį.
Jo reikšmė įvairiose diskusijose nebūtinai yra ta, kad kiekvienas jo teiginys šiandien turi būti laikomas moksliškai įrodytu.
Tai būtų netinkamas požiūris.
Įdomesnė yra pati jo laikysena:
mokslininkas neturėtų bijoti klausimų vien todėl, kad šiandien neturime pakankamų priemonių į juos atsakyti.
Brėdikis savo knygoje ir viešuose pasisakymuose bandė jungti mediciną, gamtos mokslus, žmogaus vidinį pasaulį ir dvasinius klausimus. Jis pats pabrėžė, kad norėjo į kai kuriuos reiškinius žvelgti ne kaip į mistiką, o kaip tyrinėtojas. (Lietuvos Radijas ir Televizija)
Tai ir yra įdomioji šios istorijos dalis.
Tačiau čia turime saugotis vieno pavojingo šuolio
Kartais girdime:
„Kvantinė fizika įrodė sielą.“
Arba:
„Kvantinė fizika įrodė, kad sąmonė nepriklauso nuo smegenų.“
Tokie teiginiai būtų per stiprūs.
Kvantinė fizika yra viena sėkmingiausių šiuolaikinio mokslo teorinių struktūrų, tačiau vien jos egzistavimas neįrodo nei sielos, nei pomirtinio gyvenimo, nei to, kad žmogaus sąmonė gali egzistuoti nepriklausomai nuo smegenų.
Todėl turime išlaikyti labai svarbią ribą:
klausimas nėra įrodymas.
Hipotezė nėra faktas.
Galimybė nėra patvirtinta tikrovė.
Bet lygiai taip pat:
tai, ko dar nesugebame paaiškinti, nėra įrodymas, kad to reiškinio nėra.
Ši paskutinė mintis ypač svarbi.
Ir čia prasideda Vydūnas
Šioje vietoje Jurgio Brėdikio mintys netikėtai susitinka su Vydūno filosofija.
Vydūnas taip pat nekalbėjo apie žmogų vien kaip apie biologinį kūną.
Jam žmogus buvo tampantis žmogus.
Žmogus, kuris gali augti.
Žmogus, kuris gali sąmonėti.
Žmogus, kuris gali tapti doresnis.
Žmogus, kuris gali pereiti iš aklo gyvenimo į sąmoningą gyvenimą.
Ir čia atsiranda nepaprastai svarbus skirtumas:
žinoti daugiau dar nereiškia būti sąmoningesniam.
Žmogus gali turėti milžinišką kiekį informacijos ir kartu būti valdomas baimės, pykčio, godumo, neapykantos ar aklo bandos elgesio.
Todėl Vydūno klausimas iš esmės yra kitoks:
Ne tik – kiek žmogus žino?
Bet – kuo žmogus tampa?
Ar mokslas ir dvasia turi būti priešai?
Jurgis Brėdikis LRT pokalbyje labai aiškiai pasisakė prieš tradicinį mokslo ir tikėjimo supriešinimą. Jis teigė, kad, jo požiūriu, nebereikia laikyti priešingybėmis dvasios ir materijos, idealizmo ir materializmo, mokslo ir tikėjimo. Jis taip pat atvirai įvardijo savo tikėjimą Kūrėju. (Lietuvos Radijas ir Televizija)
Čia galima nesutikti su konkrečiomis jo interpretacijomis.
Tačiau pati diskusija yra verta dėmesio.
Galbūt XXI amžiuje mums nebereikia rinktis:
arba mokslas, arba dvasia.
Galbūt reikia daug sunkesnio kelio:
mokslas turi tirti tai, ką galima tirti;
filosofija turi klausti to, ko vien eksperimentu nepakanka;
o žmogus turi išmokti atskirti faktą nuo tikėjimo, hipotezę nuo įrodymo ir patirtį nuo interpretacijos.
Tai nėra mokslo susilpninimas.
Priešingai.
Tai gali būti didesnio intelektinio sąžiningumo pradžia.
Kodėl šis klausimas svarbus Lietuvai?
Todėl, kad mes kalbame ne vien apie filosofiją.
Mes kalbame apie žmogaus ugdymą.
Jeigu žmogus yra tik vartotojas, jam reikia išmokti vartoti.
Jeigu žmogus yra tik darbo jėga, jam reikia išmokti dirbti.
Jeigu žmogus yra tik biologinis organizmas, reikia išmokti palaikyti jo biologinį funkcionavimą.
Bet jeigu žmogus yra sąmonėjanti būtybė, tada atsiranda visiškai kitas švietimo tikslas:
padėti žmogui suprasti save ir auginti savo sąmoningumą.
Ir tada mokykloje turime klausti ne tik:
„Ką vaikas turi žinoti?“
Bet ir:
„Kokiu žmogumi jis turi tapti?“
Tai jau ne vien žinių klausimas.
Tai – civilizacijos klausimas.
„Atėjo laikas“
Gal todėl šiandien taip įdomiai skamba Jurgio Brėdikio 2015 metais pasakyti žodžiai:
„Nes atėjo laikas.“
Galbūt šie žodžiai aktualūs ne todėl, kad po jų jau turime visus atsakymus.
Priešingai.
Jie aktualūs todėl, kad turime drąsiau kelti klausimus.
Kas yra žmogaus „Aš“?
Kas yra sąmonė?
Ar sąmonę galima visiškai paaiškinti smegenų veikla?
Kur baigiasi biologinis žmogus ir prasideda jo vidinis pasaulis?
Ar sąmoningumas gali augti?
Jeigu gali – kaip?
Ir svarbiausia:
ar visuomenė gali sąmoningai auginti sąmoningesnį žmogų?
Štai čia susitinka Jurgis Brėdikis, Vydūnas ir šiuolaikinis sąmonės mokslas.
Ne todėl, kad jie pateikia vienodus atsakymus.
O todėl, kad jie mus verčia iš naujo pažvelgti į patį klausimą:
KAS IŠ TIKRŲJŲ YRA ŽMOGUS?
Ir galbūt būtent nuo šio klausimo turėtų prasidėti XXI amžiaus žmogaus ugdymas.
Kviečiame išsakyti savo nuomonę ir aktyviai dalyvauti diskusijose šia labai aktualia visai mūsų tautai tema.
