Yra profesijų, kurioms visuomenė suteikia ypatingą galią.

Gydytojui suteikiama teisė spręsti apie žmogaus sveikatą ir gydymą.
Teisėjui – spręsti apie žmogaus teises ir pareigas.
Mokytojui – daryti įtaką jauno žmogaus mąstymui ir asmenybės augimui.
Žurnalistui – formuoti visuomenės nuomonę.
Etikos institucijos nariui – vertinti kitų žmonių elgesį.
Politikui – priimti sprendimus, nuo kurių priklauso daugelio žmonių gyvenimas.

Tačiau kartu su profesine galia žmogui turėtų būti suteikiamas ir vienas labai svarbus dalykas – didesnė atsakomybė.

Deja, kartais nutinka priešingai.

Žmogus gauna galią, gauna profesinį statusą, gauna visuomenės pripažinimą ir pradeda manyti, kad pats statusas suteikia jam teisę spręsti apie kitus.

Tada atsiranda pavojinga būsena:

„Aš galiu.“

Bet pamirštama antroji sakinio dalis:

„Todėl aš privalau būti atsakingas.“

Galia nėra privilegija – tai pasitikėjimas

Kai žmogus tampa gydytoju, pacientas ateina pas jį todėl, kad pats negali išspręsti savo problemos.

Tai reiškia, kad tarp jų atsiranda nelygiavertis santykis.

Gydytojas turi žinių, patirties ir profesinę galią.

Pacientas dažnai yra išsigandęs, sergantis, pažeidžiamas ir priklausomas nuo gydytojo sprendimo.

Todėl gydytojo profesinė etika negali būti grindžiama vien klausimu:

„Ką aš turiu teisę daryti?“

Ji turi prasidėti kitu klausimu:

„Ką aš privalau padaryti žmogaus labui?“

Tai ypač svarbu tada, kai pacientas yra vaikas.

Dar svarbiau – kai tai yra krizėje esantis, pažeidžiamas vaikas.

Tokioje situacijoje gydytojo asmeniniai įsitikinimai, politinės pažiūros ar principai negali tapti svarbesni už profesinę pareigą ieškoti būdo suteikti žmogui reikalingą pagalbą.

Hipokrato priesaika nėra dekoracija

Gydytojas nėra tik žmogus, baigęs medicinos studijas.

Diplomas patvirtina kvalifikaciją.

Tačiau visuomenė gydytojui suteikia kur kas daugiau negu profesinį titulą. Ji suteikia pasitikėjimą.

Todėl gydytojo priesaikos prasmė nėra vien iškilminga ceremonija.

Priesaika yra moralinis įsipareigojimas.

Ir čia kyla labai paprastas, bet nepaprastai svarbus klausimas:

Kas vertas priesaikos, jeigu jos prisimenama tik tada, kai ją patogu prisiminti?

Tikrasis priesaikos išbandymas nėra jos ištarimo momentas.

Tikrasis išbandymas ateina tada, kai gydytojas susiduria su žmogumi, kuris jam nepatogus.

Su žmogumi, kuris kitaip kalba.

Kitaip mąsto.

Kitaip atrodo.

Kitaip elgiasi.

Su žmogumi, kuris negali pats savęs apginti.

Būtent tada paaiškėja, ar profesinė etika yra žmogaus vidinė nuostata, ar tik profesinis formalumas.

Žmogaus charakterį labiausiai parodo jo elgesys su silpnesniu

Su stipriu žmogumi elgtis pagarbiai nėra labai sunku.

Jis gali atsakyti.

Jis gali apsiginti.

Jis gali paveikti tavo karjerą.

Jis gali atsilyginti.

Tačiau visiškai kitoks santykis atsiranda tada, kai priešais tave stovi silpnesnis.

Vaikas.

Ligonis.

Neįgalus žmogus.

Senyvas žmogus.

Žmogus, nemokantis tavo kalbos.

Žmogus, kuris nežino savo teisių.

Žmogus, kuris kreipiasi į tave todėl, kad pats nebegali išspręsti savo problemos.

Štai tada atsiranda tikrasis klausimas:

„Ką aš darysiu, kai galiu kitam žmogui padėti, bet niekas manęs neprivers to padaryti?“

Būtent čia prasideda dora.

Dar pavojingesnė yra teisė vertinti kitus

Ypač didelę galią turi tos profesijos, kurioms suteikta teisė vertinti kitus žmones.

Psichiatras gali kalbėti apie žmogaus psichikos būklę.

Etikos institucijos atstovas gali vertinti kito žmogaus elgesį.

Žurnalistas gali viešai suformuoti žmogaus reputaciją.

Politikas gali daryti įtaką visuomenės sprendimams.

Ir kuo didesnė ši galia, tuo didesnė turi būti savikontrolė.

Nes čia atsiranda didžiulė pagunda:

savo nuomonę pateikti kaip tiesą,
savo autoritetą – kaip įrodymą,
savo vertinimą – kaip galutinį sprendimą.

Profesinis autoritetas neturėtų tapti ginklu prieš žmogų.

Jis turėtų būti priemonė padėti žmogui.

„Aš turiu teisę“ ir „aš turiu pareigą“ – ne tas pats

Šių dviejų sąvokų skirtumas yra milžiniškas.

Žmogus gali turėti teisę kalbėti.

Bet tai nereiškia, kad jis turi teisę žeminti.

Žmogus gali turėti teisę turėti nuomonę.

Bet tai nereiškia, kad jo nuomonė tampa faktu.

Gydytojas gali turėti asmeninius principus.

Bet tai nereiškia, kad pacientas turi tapti tų principų įkaitu.

Etikos institucijos darbuotojas gali turėti savo požiūrį.

Bet tai nereiškia, kad žmogus, kuris kreipėsi pagalbos, turi būti paverstas kaltuoju vien todėl, kad jo pozicija nepatogi.

Profesinė teisė be profesinės atsakomybės tampa piktnaudžiavimo rizika.

Tikroji žmogaus vertė atsiskleidžia tada, kai jis turi galią

Kol žmogus neturi galios, labai sunku sužinoti, ką jis darys ją gavęs.

Gali būti labai mandagus.

Labai gražiai kalbėti apie moralę.

Cituoti išmintingus žmones.

Mokyti kitus, kaip reikia elgtis.

Tačiau kai jam suteikiama galia spręsti apie kitą žmogų, atsiranda tikrasis egzaminas.

Ar jis taps teisingesnis, ar pasijus aukštesnis?

Tai du visiškai skirtingi dalykai.

Sąmoningas žmogus, gavęs daugiau galios, turėtų tapti ne arogantiškesnis, o atsargesnis.

Ne žiauresnis, o jautresnis.

Ne labiau linkęs teisti, o labiau pasirengęs suprasti.

Nes jis supranta:

„Nuo mano sprendimo dabar priklauso kitas žmogus.“

Galia parodo žmogų

Galbūt todėl žmogaus sąmoningumą geriau vertinti ne pagal tai, kiek jis apie sąmoningumą kalba.

Ne pagal jo titulą.

Ne pagal diplomų skaičių.

Ne pagal jo užimamas pareigas.

Ne pagal tai, kiek žmonių jį vadina autoritetu.

O pagal tai:

kaip jis elgiasi su žmogumi, kuris nuo jo priklauso.

Čia slypi labai paprastas sąmoningumo matas.

Jeigu žmogus, gavęs daugiau galios, tampa doresnis, atsakingesnis, kantresnis ir jautresnis kitam žmogui – jo galia tampa tarnyste.

Jeigu gavęs galią jis pradeda žeminti, demonstruoti pranašumą, keršyti kritikams, naudoti savo statusą asmeniniams konfliktams arba reikalauti, kad kiti jam paklustų – galia gali tapti nebe tarnyste, o savęs išaukštinimo priemone.

O kas atsitinka tada?

Atsitinka labai paprastas dalykas.

Žmogus pradeda tarnauti ne tai profesijai, kuriai prisiekė, o savo paties ego.

Gydytojas gali pradėti tarnauti ne pacientui, o savo autoritetui.

Žurnalistas – ne tiesai, o savo įtakai.

Etikos vertintojas – ne teisingumui, o savo pozicijai.

Politikas – ne visuomenei, o savo statusui.

Ir tada profesinė galia tampa pavojinga.

Nes žmogus pradeda naudoti visuomenės jam patikėtą galią tam, kad sustiprintų save.

Todėl kiekvienai profesijai reikalingas vienas nematomas klausimas

Ne:

„Ką aš galiu?“

Ne:

„Ką man leidžia mano pareigos?“

Ir net ne:

„Ar už tai būsiu nubaustas?“

O:

„Ką aš privalau padaryti todėl, kad prieš mane yra žmogus, kuriam šiuo metu reikia mano pagalbos, teisingumo ar apsaugos?“

Šis klausimas jau yra sąmoningumo klausimas.

Ir kartu – doros klausimas.

Nes žmogų priversti elgtis gerai galima įstatymu.

Galima kontrole.

Galima bausme.

Tačiau aukščiausia dora prasideda tada, kai žmogus elgiasi teisingai net tada, kai niekas negali jo priversti.

Todėl galbūt svarbiausias profesinės galios kriterijus turėtų būti ne:

„Kiek daug žmogus gali?“

O:

„Kiek daug gero jis padaro turėdamas galimybę pasirinkti?“

Ir galų gale lieka vienas klausimas kiekvienam iš mūsų:

Jeigu vieną dieną man bus suteikta galia spręsti apie kitą žmogų – ar ta galia padarys mane didesnį už jį, ar atsakingesnį už jį?

Atsakymas į šį klausimą labai daug pasako apie žmogaus sąmoningumą.

Nes galia žmogaus nesukuria.

Galia parodo, kas jame jau buvo.

Galia tik išryškina ir sustiprina tai, ką jis savyje jau buvo išsiugdęs arba ko neįveikė.

Ir galų gale lieka vienas klausimas kiekvienam iš mūsų:

Jeigu vieną dieną man bus suteikta galia spręsti apie kitą žmogų – ar ta galia padarys mane didesnį už jį, ar atsakingesnį už jį?

Atsakymas į šį klausimą labai daug pasako apie žmogaus sąmoningumą.

Galia parodo, kas žmoguje jau buvo anksčiau – kokiais dvasiniais ir doroviniais principais jis vadovavosi, kokias savybes savyje ugdė ir kokias ydas stengėsi įveikti.

Galia tik sustiprina tai, kas žmoguje jau yra.

Jeigu žmogus savyje ugdė pagarbą, atsakomybę, teisingumą, atjautą ir tarnystę kitam – gavęs daugiau galios jis gali tapti dar atsakingesnis, dar jautresnis ir dar labiau pasirengęs padėti.

Tačiau jeigu žmogus anksčiau nekovojo su savo puikybe, savanaudiškumu, kerštingumu, nepakantumu, noru dominuoti ar kitomis ydomis, galia gali jas taip pat sustiprinti ir išryškinti.

Todėl galia nėra tik žmogaus galimybių padidėjimas.

Galia yra jo vidinio pasaulio didinamasis stiklas.

Ji ne tiek pakeičia žmogų, kiek leidžia daug aiškiau pamatyti, kas jame jau buvo – ką jis buvo išsiugdęs ir ko savyje taip ir neįveikė.

Todėl prieš suteikiant žmogui didelę galią verta klausti ne tik:

„Ką jis sugeba?“

Ne tik:

„Kokius diplomus jis turi?“

Ne tik:

„Kokias pareigas jis gali užimti?“

Bet ir:

„Kokiu žmogumi jis tapo iki tos dienos, kai jam buvo suteikta galia?“

Nes galia žmogaus nepadaro nei doru, nei nedoru.

Ji tik sustiprina tai, kuo žmogus jau buvo tapęs.