Klausimas apie Dievą ar apie žmogaus sąmoningumą?
Įsivaizduokime du žmones.
Vienas sako:
– Mano Dievas yra tikras.
Kitas atsako:
– Ne, mano Dievas yra tikras.
Pirmasis sako:
– Mano religija yra teisinga.
Antrasis:
– Ne. Teisinga yra mano religija.
Ir taip prasideda ginčas.
Tačiau čia verta sustoti ir paklausti:
O dėl ko jie iš tikrųjų ginčijasi?
Ar dėl Dievo?
O gal dėl savo pačių Dievo supratimo?
Žmogus negali ginčytis su Dievu – jis ginčijasi su kitu žmogumi apie Dievą
Tai labai svarbus skirtumas.
Žmogus turi savo patirtį, savo kultūrą, šeimą, religiją, mokytojus, šventuosius tekstus ir savo gyvenimo istoriją. Visa tai formuoja jo Dievo sampratą.
Todėl sakydamas:
„Mano Dievas yra toks“
žmogus pirmiausia kalba apie savo Dievo supratimą.
Tačiau kartais jis padaro labai didelį loginį šuolį:
„Aš Dievą suprantu taip, vadinasi, būtent toks Dievas yra vienintelis tikras.“
Čia jau prasideda dogmatinis mąstymas.
Kai žmogus savo supratimą paverčia absoliučia tiesa
Yra didelis skirtumas tarp šių dviejų teiginių:
„Aš tikiu, kad tai yra tiesa.“
ir
„Aš žinau absoliučią tiesą, todėl visi, kurie mano kitaip, klysta.“
Pirmasis teiginys palieka vietos nuolankumui.
Antrasis – ne.
Ir čia atsiranda labai svarbus sąmoningumo kriterijus:
Ar žmogus sugeba atskirti tai, ką jis žino, nuo to, kuo jis tiki?
Tai nereiškia, kad tikėjimas yra blogas.
Priešingai.
Tikėjimas žmogui gali suteikti prasmę, viltį, atsakomybę, moralinį orientyrą ir vidinę atramą.
Tačiau tikėjimas tampa pavojingas tada, kai žmogus ima manyti, kad jo paties interpretacija yra aukščiau už kitą žmogų.
Nuo tikėjimo iki fanatizmo – vienas žingsnis
Galima tikėti:
„Aš radau savo kelią į Dievą.“
Tai viena.
Bet galima sakyti:
„Aš radau vienintelį kelią į Dievą, todėl privalai juo eiti ir tu.“
Tai jau visai kas kita.
Dar toliau:
„Jeigu tu neini mano keliu, tu esi blogas žmogus.“
O kraštutinėje formoje:
„Jeigu tu nepriimi mano tiesos, turi būti sunaikintas.“
Čia religijos klausimas jau tampa nebe vien teologiniu klausimu.
Tai tampa žmogaus santykio su kitu žmogumi klausimu.
Ar galima dėl Dievo kariauti?
Šis klausimas ypač paradoksalus.
Jeigu žmogus tiki, kad Dievas yra meilės, gėrio, tiesos ir teisingumo šaltinis, tuomet kyla klausimas:
kodėl žmogus turėtų nekęsti kito žmogaus vien todėl, kad šis kitaip supranta Dievą?
Jeigu du žmonės abu teigia ginantys Dievą, tačiau vienas kitą dėl to pradeda niekinti, persekioti ar žudyti, turime labai keistą situaciją.
Žmogus tarsi sako:
„Aš darau blogį tam, kad apginčiau gėrį.“
Čia jau verta sustoti ir labai rimtai pagalvoti.
Galbūt problema yra ne Dievas.
Galbūt problema yra žmogaus interpretacija, baimė, neapykanta ir noras savo valią paversti absoliučia tiesa.
Sąmoningumas prasideda tada, kai žmogus pradeda stebėti ir save
Žemesniame sąmoningumo lygyje žmogus mato:
„Aš teisus – tu klysti.“
Aukštesniame atsiranda kitas klausimas:
„O iš kur aš žinau, kad esu teisus?“
Dar aukščiau:
„Ką aš iš tikrųjų žinau, o kuo tik tikiu?“
Ir dar vienas žingsnis:
„Ar mano tikėjimas daro mane geresniu žmogumi?“
Šis klausimas, mano manymu, yra daug svarbesnis už klausimą:
„Kieno Dievas geresnis?“
Galbūt Dievą reikėtų atpažinti ne iš ginčo, o iš žmogaus
Jeigu žmogus sako:
„Aš pažįstu Dievą“,
galime jo paklausti ne:
„O kokį Dievą pažįsti?“
bet:
„Kuo tavo gyvenime pasireiškia šis pažinimas?“
Ar žmogus tapo doresnis?
Ar tapo sąžiningesnis?
Ar tapo atlaidesnis?
Ar pradėjo labiau gerbti kitą žmogų?
Ar sumažėjo jo neapykanta?
Ar padaugėjo atsakomybės?
Ar jis geba pripažinti savo klaidas?
Ar jis gali pasakyti:
„Aš galiu klysti“?
Galbūt būtent čia yra labai svarbus kriterijus.
Ne tai, kaip garsiai žmogus kalba apie Dievą, o tai, kokiu žmogumi jis tampa dėl savo tikėjimo.
„Kieno Dievas geresnis?“ gali būti neteisingai suformuluotas klausimas
Galbūt reikėtų klausti visai kitaip:
„Ką mano tikėjimas daro su manimi?“
Ar jis augina mano sąmoningumą?
Ar jis augina mano dorą?
Ar jis padeda man matyti kitą žmogų kaip žmogų?
Ar jis moko mane atsakomybės?
Ar jis padeda įveikti neapykantą?
Ar jis leidžia man pripažinti, kad kitas žmogus taip pat ieško tiesos?
Jeigu taip – tikėjimas tampa žmogaus augimo priemone.
Jeigu tikėjimas naudojamas tam, kad žmogus galėtų pasakyti:
„Aš esu geresnis už tave, nes mano Dievas geresnis už tavo“,
tuomet tikėjimas gali tapti nebe dvasinio augimo, o ego stiprinimo priemone.
Ir čia susitinkame su sąmoningumu
Galbūt tikrasis žmogaus dvasinis augimas prasideda ne tada, kai jis suranda argumentų, kodėl kitas žmogus klysta.
Galbūt jis prasideda tada, kai žmogus išmoksta paklausti:
„Ką aš dar nesuprantu?“
Tai labai skirtinga sąmonės būsena.
Dogmatizmas sako:
„Aš jau žinau.“
Sąmoningumas sako:
„Aš noriu suprasti.“
Fanatizmas sako:
„Tu privalai tikėti taip, kaip aš.“
Brandesnis žmogus sako:
„Aš turiu savo įsitikinimus, tačiau noriu suprasti ir tave.“
Ir galbūt čia prasideda tikras dialogas.
O kur čia „sveikas protas“?
Sveikas protas nebūtinai reiškia atsisakyti tikėjimo.
Sveikas protas gali reikšti gebėjimą atskirti:
tikėjimą nuo fakto,
įsitikinimą nuo žinojimo,
savo interpretaciją nuo absoliučios tiesos,
diskusiją nuo neapykantos.
Todėl religinį ginčą „kieno Dievas geresnis?“ tiksliau būtų vadinti dogmatiniu religiniu konfliktu, o ne šizofrenišku elgesiu.
Ir galbūt pati svarbiausia išvada būtų ši:
Žmogaus sąmoningumo neparodo tai, kaip stipriai jis gina savo Dievo sampratą. Jį labiau parodo tai, kaip jis elgiasi su žmogumi, kuris Dievą supranta kitaip.
O tada atsiranda dar vienas, dar gilesnis klausimas:
Jeigu skirtingos religijos moko žmogų būti doresnį, sąžiningesnį, atsakingesnį ir mylėti žmogų – galbūt ginčas „kurio Dievas geresnis?“ apskritai nėra svarbiausias klausimas?
Galbūt svarbesnis klausimas yra:
„Kuriuo keliu eidamas žmogus tampa geresniu žmogumi?“
