Kurios Lietuvos aš noriu?
Lietuvos ateitis prasideda nuo klausimo kiekvienam iš mūsų
Dažnai klausiame:
Kokia bus Lietuvos ateitis?
Ką darys valdžia?
Kokia bus ekonomika?
Kiek uždirbsime?
Kiek žmonių gyvens Lietuvoje?
Ar būsime saugūs?
Tačiau yra vienas klausimas, kurį užduodame gerokai rečiau:
Kokios Lietuvos noriu aš?
Dar svarbiau:
Ką aš pats pasirengęs padaryti, kad tokia Lietuva atsirastų?
Nes Lietuva nėra kažkas, kas egzistuoja atskirai nuo mūsų.
Lietuva esame mes.
Mūsų šeimos.
Mūsų vaikai.
Mūsų mokyklos.
Mūsų darbovietės.
Mūsų bendruomenės.
Mūsų valstybės institucijos.
Mūsų kasdieniai pasirinkimai.
Todėl Lietuvos ateitis prasideda ne 2040 metais.
Ji prasideda šiandien – nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimo.
DVI GALIMOS LIETUVOS
Įsivaizduokime Lietuvą 2040 metais.
Pirmoji Lietuva
Tai valstybė, kurioje žmonės vis labiau pasitiki vieni kitais.
Vaikai mokykloje mokosi ne tik matematikos, kalbų ir gamtos mokslų, bet ir atsakomybės, sąžiningumo, savęs pažinimo bei pagarbos kitam žmogui.
Žmogus supranta:
mano pasirinkimai turi pasekmes.
Jis geba pripažinti savo klaidą.
Gebėjimas pasakyti „aš suklydau“ nėra laikomas silpnumu.
Tai laikoma brandos požymiu.
Versle vertinama ne tik tai, kiek uždirbta, bet ir kaip uždirbta.
Valstybės institucijose žmogus jaučia pagarbą.
Korupcija nėra laikoma „natūralia gyvenimo dalimi“.
Melas nėra priimamas kaip norma.
Žmonės gali nesutikti tarpusavyje, tačiau nebūtinai tampa priešais.
Visuomenėje daugiau pasitikėjimo, atsakomybės ir bendradarbiavimo.
Tai Lietuva, kurioje:
gėris stiprinamas,
blogis ribojamas,
o žmogus ugdomas būti sąmoningas.
Antroji Lietuva
Tačiau galime įsivaizduoti ir kitą kelią.
Visuomenėje daugėja nepasitikėjimo.
Žmonės vis labiau susiskaldę.
Melui tampant įprastu, vis sunkiau atskirti tiesą nuo manipuliacijos.
Žmogus pirmiausia galvoja:
„Kas man iš to?“
Atsakomybė perkeliama kitam.
Kaltas valdovas.
Kalta mokykla.
Kalti tėvai.
Kalti kaimynai.
Kalti užsieniečiai.
Kalti visi – tik ne aš.
Vaikai mato suaugusiųjų pasaulį ir iš jo mokosi.
Jeigu visuomenėje sėkmę lemia ne sąžiningumas, o gebėjimas apeiti taisykles, jaunoji karta labai greitai tai pastebi.
Jeigu geras žmogus laikomas naiviu, o gudrus apgavikas – „mokantis gyventi“, visuomenės moralinis pagrindas pradeda nykti.
Tokioje visuomenėje įstatymų gali būti vis daugiau.
Kontrolės gali būti vis daugiau.
Bausmių gali būti vis daugiau.
Tačiau jeigu žmogaus viduje mažėja atsakomybės, valstybę tampa vis sunkiau valdyti.
KURIĄ LIETUVĄ RENKAMĖS?
Štai čia atsiranda pats svarbiausias klausimas:
KURIOS LIETUVOS AŠ NORIU?
Ne:
„Ką dėl Lietuvos turi padaryti kažkas kitas?“
Bet:
„Ką dėl tokios Lietuvos turiu padaryti aš?“
Jeigu noriu sąžiningos Lietuvos – ar pats esu sąžiningas?
Jeigu noriu pagarbos – ar pats gerbiu kitą žmogų?
Jeigu noriu atsakingos valdžios – ar pats prisiimu atsakomybę?
Jeigu noriu, kad mano vaikai būtų dori – kokį pavyzdį jiems rodau?
Jeigu noriu mažiau neapykantos – ar pats jos nesėju?
Jeigu noriu, kad žmonės sakytų tiesą – ar pats sakau tiesą, kai ji man nepatogi?
Jeigu noriu stiprios Lietuvos – ar pats prisidedu prie jos stiprinimo?
Tai jau nebe vien politiniai klausimai.
Tai yra asmeninės moralės klausimai.
LIETUVOS ATEITIS PRASIDEDA NUO MAŽŲ PASIRINKIMŲ
Kartais manome, kad valstybės ateitį lemia tik dideli politiniai sprendimai.
Tačiau visuomenę kiekvieną dieną formuoja milijonai mažų pasirinkimų.
Mokytojas pasirenka – padėti vaikui arba jį pažeminti.
Vadovas pasirenka – išnaudoti darbuotoją arba sukurti sąžiningą darbo aplinką.
Tėvas ar motina pasirenka – parodyti vaikui atsakomybę arba ieškoti pasiteisinimų.
Pareigūnas pasirenka – tarnauti žmogui arba savo interesui.
Verslininkas pasirenka – būti sąžiningas arba apgauti.
Pilietis pasirenka – tylėti prieš neteisybę arba ją sustabdyti.
Kiekvienas toks pasirinkimas yra maža plyta.
Iš milijonų tokių plytų statomas valstybės moralinis pastatas.
2040 METŲ LIETUVA PRASIDEDA 2026 METAIS
2040-ieji gali atrodyti labai toli.
Tačiau 2040 metų visuomenė jau pradeda formuotis šiandien.
Kokius vaikus šiandien auginame – tokius suaugusius turėsime 2040 metais.
Kokius žmones šiandien ugdo mokykla – tokius piliečius turėsime 2040 metais.
Kokią elgesio kultūrą šiandien toleruojame – tokią visuomenę turėsime 2040 metais.
Todėl klausimas apie 2040 metus nėra klausimas apie tolimą ateitį.
Tai klausimas apie šiandienos pasirinkimus.
O KĄ GALIME PADARYTI MES?
Galbūt nereikia pradėti nuo milžiniškų reformų.
Galime pradėti nuo savęs.
Būti sąžiningesni.
Laikytis žodžio.
Prisiimti atsakomybę.
Gerbti kitą žmogų.
Mokėti pripažinti klaidą.
Padėti tam, kuriam sunkiau.
Nesitaikstyti su melu ir neteisybe.
Mokytis visą gyvenimą.
Ugdyti savo sąmoningumą.
Ir svarbiausia –
neleisti piktavališkumui tapti norma.
LIETUVA, KURIĄ NORIME PALIKTI SAVO VAIKAMS
Galų gale kiekviena karta gauna Lietuvą iš ankstesnės kartos ir perduoda ją kitai.
Todėl verta savęs paklausti:
Kokią Lietuvą norime perduoti savo vaikams ir anūkams?
Lietuvą, kurioje žmonės vieni kitais nepasitiki?
Ar Lietuvą, kurioje galima pasitikėti žmogumi?
Lietuvą, kurioje svarbiausia asmeninė nauda?
Ar Lietuvą, kurioje svarbus ir bendrasis gėris?
Lietuvą, kurioje vaikai mokomi tik konkuruoti?
Ar Lietuvą, kurioje jie mokomi ir bendradarbiauti?
Lietuvą, kurioje žmogus bijo pripažinti klaidą?
Ar Lietuvą, kurioje klaida tampa galimybe mokytis?
Lietuvą, kurioje gerumas laikomas silpnumu?
Ar Lietuvą, kurioje gera valia yra žmogaus stiprybė?
IR TODĖL…
Galbūt mums reikia naujo susitarimo dėl Lietuvos ateities.
Ne tik ekonominio.
Ne tik politinio.
Ne tik technologinio.
Moralinio.
Susitarimo, kad norime valstybės, kurioje žmogus galėtų ne tik daugiau uždirbti, bet ir tapti geresniu žmogumi.
Kurioje vaikas galėtų ne tik gauti gerą išsilavinimą, bet ir išmokti būti doru žmogumi.
Kurioje valstybė ne tik kontroliuotų, bet ir ugdytų.
Kurioje visuomenė ne tik reikalautų teisių, bet ir suprastų atsakomybę.
Kurioje laisvė būtų neatsiejama nuo atsakomybės.
KURIOS LIETUVOS AŠ NORIU?
Šį klausimą turėtume užduoti ne tik politikams.
Turėtume jį užduoti:
sau,
savo šeimai,
mokyklai,
bendruomenei,
darbo kolektyvui,
visai visuomenei.
Nes atsakymas į šį klausimą parodys, kokią Lietuvą kursime.
Ir galbūt svarbiausias atsakymas būtų toks:
Aš noriu Lietuvos, kurioje gera valia yra stipresnė už piktavališkumą, sąmoningumas – už aklą sekimą, atsakomybė – už kaltinimus, o pagarba žmogui – už neapykantą.
Tačiau vien norėti neužtenka.
Todėl paskutinis klausimas turi būti dar paprastesnis:
O KĄ AŠ PADARYSIU, KAD TOKIA LIETUVA ATSIRASTŲ?
Nuo šio klausimo gali prasidėti tikrasis Lietuvos kelias į 2040-uosius.
Bet apie tai sekančiame straipsnyje. Laukiame jūsų komentarų šia tema.
