Žmonija turi daugybę religijų, šventųjų knygų, tradicijų, ritualų ir skirtingų atsakymų į klausimus apie Dievą, žmogaus kilmę bei gyvenimo prasmę.

Todėl žmonės nuo seno ginčijasi:

Kuri religija yra tikroji?
Kuris Dievas yra tikras?
Kuris tikėjimas yra teisingas?

Tačiau galbūt už visų šių klausimų slypi dar svarbesnis:

Kuriuo keliu eidamas žmogus tampa geresniu žmogumi?

Ne tai, ką žmogus tiki, o kuo jis tampa

Žmogus gali daug žinoti apie Dievą, išmanyti šventuosius tekstus, lankyti maldos namus, atlikti ritualus ir gražiai kalbėti apie meilę, gėrį bei tiesą.

Tačiau visa tai savaime dar neatsako į svarbiausią klausimą:

Kuo šis tikėjimas paverčia patį žmogų?

Ar jis tampa sąžiningesnis?
Ar atsakingesnis?
Ar atlaidesnis?
Ar geba pripažinti savo klaidas?
Ar labiau gerbia kitą žmogų?
Ar mažėja jo neapykanta, puikybė ir godumas?
Ar daugėja supratimo, atjautos ir atsakomybės?

Galbūt būtent čia ir prasideda tikrasis skirtumas tarp tikėjimo kaip įsitikinimo ir tikėjimo kaip gyvenimo būdo.

Tikėjimo vertė atsiskleidžia per žmogaus pasirinkimus

Žinojimas apie gėrį dar nėra pats gėris.

Galima žinoti, kas yra tiesa, ir vis tiek meluoti.
Galima kalbėti apie meilę ir vis tiek nekęsti.
Galima skelbti atleidimą ir keršyti.
Galima kalbėti apie Dievą ir kartu žeminti kitą žmogų.

Todėl žmogų labiausiai atskleidžia ne jo žodžiai, o jo pasirinkimai.

Gyvenimas nuolat pastato žmogų į kryžkeles:

tiesa ar melas?
kerštas ar atleidimas?
abejingumas ar pagalba?
godumas ar dalijimasis?
puikybė ar nuolankumas?
atsakomybės vengimas ar jos prisiėmimas?

Būtent tokiose akimirkose paaiškėja, kuo žmogus iš tikrųjų tiki.

Ne tada, kai jis kalba apie gėrį, o tada, kai turi galimybę pasirinkti gėrį.

Čia prasmingai atsiranda ir DORA samprata:

Darbas – Darna – Dora.

Tai gali būti ne taisyklių rinkinys, o vidinė kryptis, padedanti žmogui kiekvienoje kryžkelėje paklausti:

„Kuris pasirinkimas mane augina kaip žmogų?“

Žmogaus augimas prasideda nuo gebėjimo matyti save

Geras žmogus nėra tas, kuris niekada neklysta.

Žmogus klysta, supyksta, bijo, pasiduoda silpnybei ir kartais pasirenka neteisingai. Tačiau jo augimą parodo tai, ką jis daro po klaidos.

Ar gali ją pripažinti?
Ar gali atsiprašyti?
Ar prisiima atsakomybę?
Ar pasimoko?
Ar pakeičia savo elgesį?

Todėl žmogaus augimas nėra tiesi linija. Tai nuolatinis procesas:

klaida → suvokimas → atsakomybė → pasikeitimas → augimas.

Šiame procese labai svarbus tampa sąmoningumas – gebėjimas ne tik vertinti kitus, bet ir pažvelgti į save.

Sąmoningumas keičia klausimus

Galbūt mažiau sąmoningas žmogus klausia:

„Kas teisus?“

Brandesnis žmogus gali paklausti:

„O iš kur aš žinau, kad esu teisus?“

Vietoje:

„Ką turiu tikėti?“

atsiranda:

„Kuo dėl savo tikėjimo turiu tapti?“

Vietoje:

„Ką turiu žinoti?“

atsiranda:

„Kaip mano žinojimas keičia mano elgesį?“

O vietoje:

„Kieno Dievas geresnis?“

atsiranda daug gilesnis klausimas:

„Kokį žmogų augina mano tikėjimas?“

Tai jau nebe varžybos tarp religijų. Tai žmogaus žvilgsnis į save.

Skirtingi keliai gali būti vertinami pagal tai, kur jie veda žmogų

Skirtingos religijos turi skirtingus mokymus apie Dievą, žmogaus paskirtį ir gyvenimo prasmę. Tačiau jų poveikį žmogaus gyvenime galima stebėti labai konkrečiai.

Ar žmogus tampa doresnis?

Ar jo žodžiai sutampa su darbais?

Ar jis tampa atsakingesnis už savo veiksmus?

Ar geba gerbti žmogų, kuris mano kitaip?

Ar moka atleisti?

Ar siekia tiesos net tada, kai ji nepalanki jam pačiam?

Ar jo tikėjimas mažina neapykantą, ar ją didina?

Šie klausimai leidžia pažvelgti į religiją ne kaip į varžybas, kurios Dievas teisingesnis, o kaip į žmogaus vidinio augimo kelią.

Ir čia slypi paradoksas.

Žmogus gali būti įsitikinęs, kad turi vienintelę tiesą, tačiau tuo pat metu tapti mažiau tolerantiškas, mažiau atlaidus ir mažiau atsakingas.

Kitas gali turėti visai kitokį pasaulėvaizdį, tačiau savo gyvenimu rodyti daugiau atjautos, sąžiningumo ir pagarbos.

Tai nereiškia, kad galima paprastai paskelbti vieną religiją geresne už kitą. Tai reiškia tik tiek, kad žmogaus dvasinio kelio prasmę prasminga vertinti ir pagal jo poveikį pačiam žmogui bei jo santykiui su kitais.

Galutinis klausimas

Todėl galbūt turėtume mažiau klausti:

„Kieno Dievas geresnis?“

ir daugiau:

„Kuo mane daro mano tikėjimas?“

Ar jis padeda man tapti sąžiningesniu?
Ar moko mane atsakomybės?
Ar leidžia pripažinti savo klaidas?
Ar padeda suprasti kitą?
Ar skatina ne keršyti, o atleisti?
Ar moko gerbti žmogų net tada, kai jo įsitikinimai kitokie?

Galbūt žmogaus dvasinio kelio esmė nėra vien ką jis išpažįsta, bet ir kuo jis tampa eidamas tuo keliu.

Todėl vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo klausimų galėtų būti ne:

„Kurią tiesą turiu pasirinkti?“

bet:

„Kokiu žmogumi mane daro mano pasirinkta tiesa?“

Ir galbūt čia prasideda tikrasis sąmoningumas.

Ne tik žinoti.
Ne tik tikėti.
Ne tik kalbėti apie gėrį.

Bet kasdien, savo pasirinkimais, tapti žmogumi, kuriuo norėtum būti.

Augti kaip žmogui.
Augti sąmoningumu.
Augti dora.

Nes galutinis žmogaus kelio matas nėra tai, kaip įtikinamai jis kalba apie Dievą.

Matas yra žmogus, kuriuo jis tampa.

Šioje versijoje sąmoningumo tema tampa ne atskiru priedu, o visos minties kulminacija: nuo ginčo apie Dievą → prie tikėjimo poveikio → prie žmogaus pasirinkimų → prie savistabos → prie klausimo, kuo žmogus tampa.