Iš ankstesnių straipsnių apie sąmoningumą ir jo svarbą (jeigu skaitėte) išėjo labai vientisa mintis: žmogus gali matyti akimis, bet nebūtinai matyti tikrovę; gali girdėti ausimis, bet nebūtinai suprasti tai, kas sakoma. O gebėjimas atskirti žodžius nuo darbų ir pažadus nuo rezultatų yra svarbi sąmoningumo dalis.

ŽIŪRĖTI, TAI DAR NEREIŠKIA MATYTI

Mes žiūrime kiekvieną dieną. Žiūrime į žmones, į įvykius, į tai, kas vyksta mūsų šeimoje, visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje. Klausomės kalbų, pažadų, paaiškinimų, įvairių nuomonių.

Tačiau kyla labai svarbus klausimas:

Ar tai, kad žiūrime, reiškia, kad matome?
Ar tai, kad klausomės, reiškia, kad girdime?

Pasirodo, ne.

Ir tai nėra nauja šių dienų problema. Žmogus su ja susiduria jau tūkstančius metų.

„Juos atpažinsite iš vaisių“

Vienas iš labai taiklių Kristaus palyginimų sako: „Juos atpažinsite iš vaisių.“

Ši mintis nepaprastai paprasta, tačiau jos prasmė labai gili.

Medį galima apibūdinti pačiais gražiausiais žodžiais. Galima pasakoti, koks jis didelis, stiprus ir nuostabus. Tačiau norint suprasti, koks jis iš tikrųjų yra, pakanka pažvelgti į jo vaisius.

Tas pats ir su žmogumi.

Jis gali daug kalbėti apie savo gerus ketinimus. Gali žadėti didelius darbus. Gali įtikinamai pasakoti, kaip viską pakeis į gera.

Tačiau žodžiai dar nėra darbai, o pažadai dar nėra rezultatai.

Todėl žmogų daug daugiau pasako jo veiksmų vaisiai.

Ne tai, ką jis sako apie save.

Ne tai, ką žada.

Ne tai, kaip gražiai kalba.

O tai, ką jis iš tikrųjų padaro ir kokias pasekmes jo darbai sukuria.

Žodžiai gali apgauti, vaisiai – daug sunkiau

Pasakyti:

„Aš padarysiu“

yra lengva.

Padaryti – jau sunkiau.

O pasiekti gerą rezultatą – dar sunkiau.

Todėl labai svarbu išmokti atskirti keturis dalykus:

Ką žmogus sako.
Ką jis žada.
Ką jis daro.
Ką jo darbai duoda.

Tai jau yra visiškai skirtingi dalykai.

Žmogus gali turėti gerų ketinimų, bet nieko nepadaryti.

Gali daug žadėti, bet pažadų neįvykdyti.

Gali daug veikti, bet jo veiklos rezultatai gali būti visiškai kitokie, negu buvo žadėta.

Todėl tikrieji „vaisiai“ atsiranda pačioje grandinės pabaigoje:

ŽODŽIAI → PAŽADAI → VEIKSMAI → REZULTATAI → VAISIAI.

Kuo toliau einame šia grandine, tuo mažiau lieka vietos tuštiems žodžiams.

Galima klausytis ir negirdėti

Ne mažiau įdomus yra kitas Kristaus palyginimas – apie žmogaus gebėjimą girdėti ir matyti.

Žmogus gali fiziškai girdėti žodžius, tačiau jų nesuprasti.

Gali žiūrėti į įvykį, tačiau nesuvokti, kas iš tikrųjų vyksta.

Todėl yra didžiulis skirtumas tarp:

klausytis ir girdėti,
žiūrėti ir matyti.

Klausytis – dar nereiškia išgirsti.

Žiūrėti – dar nereiškia pamatyti.

Girdėti reiškia suprasti prasmę.

Matyti reiškia pastebėti tikrovę.

O dar giliau – suvokti tai, ką matai ir girdi.

Todėl sąmoningumo augimas prasideda tada, kai žmogus nebesitenkina vien tuo, ką jam rodo ar sako.

Jis pradeda klausti:

Ką aš iš tikrųjų girdžiu?
Ką aš iš tikrųjų matau?
Kas iš tikrųjų vyksta?
Kokie faktai tai patvirtina?

Kodėl žmogus taip dažnai patiki žodžiais?

Tai viena iš priežasčių, kodėl tušti pažadai ir gražios kalbos žmones veikė prieš tūkstančius metų ir veikia šiandien.

Gražūs žodžiai sukelia emocijas.

Jie gali suteikti viltį, pažadėti saugumą, pažadinti lūkesčius.

O tikrovės patikrinimas reikalauja pastangų.

Lengviau patikėti tuo, ką gražiai išgirdome, negu pradėti tikrinti:

O kas iš to iš tikrųjų padaryta?

Todėl sąmoningam žmogui labai svarbu išmokti ne tik priimti informaciją, bet ir ją tikrinti.

Sąmoningumas – gebėjimas pamatyti tai, kas yra

Galbūt čia ir slypi viena svarbiausių sąmoningumo prasmių.

Sąmoningumas nėra vien žinių kiekis.

Žmogus gali būti labai daug perskaitęs, daug girdėjęs ir daug žinoti, tačiau vis tiek nematyti to, kas vyksta tiesiai prieš jo akis.

Sąmoningumas prasideda tada, kai žmogus mokosi matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią norėtų matyti.

Tai nėra lengva.

Kartais žmogus nenori matyti, nes tiesa gali būti nemaloni.

Kartais jis mato tik tai, kas patvirtina jo ankstesnį įsitikinimą.

Kartais jis taip stipriai nori tikėti žmogumi, idėja ar pažadu, kad pradeda nepastebėti akivaizdžių faktų.

Todėl sąmoningumas reikalauja drąsos.

Drąsos matyti.
Drąsos girdėti.
Drąsos pripažinti tai, ką pamatei ir išgirdai.

Ne „ką jis pasakė?“, o „ką jis padarė?“

Šis principas ypač svarbus vertinant žmonių veiklą.

Užuot klausę:

„Ką jis pasakė?“

galime klausti:

„Ką jis padarė?“

Užuot klausę:

„Ką jis žada?“

galime klausti:

„Kokius rezultatus jo veikla jau davė?“

Užuot vertinę žmogų pagal jo paties pasakojimą apie save, galime pažvelgti į jo veiklos istoriją.

Tada atsiranda galimybė matyti ne įvaizdį, o žmogaus veiklos vaisius.

Tai galioja ne tik kitiems – tai galioja ir mums

Šis principas neturėtų būti skirtas vien kitų žmonių vertinimui.

Jis pirmiausia turėtų būti taikomas sau.

Mes taip pat galime daug kalbėti apie tai, kokie norime būti.

Galime turėti gražių tikslų.

Galime sau daug žadėti.

Tačiau kartais verta savęs paklausti:

Kokie mano gyvenimo vaisiai?

Ką mano darbai sukuria šeimoje?

Ką mano elgesys sukuria darbe?

Ką aš duodu kitiems žmonėms?

Ar mano žodžiai sutampa su mano veiksmais?

Ar mano ketinimai tampa darbais?

Ir kokie tų darbų rezultatai?

Tai jau labai rimtas savęs pažinimo kelias.

Nuo žiūrėjimo – prie matymo

Galbūt žmogaus sąmoningumo augimą galima išreikšti labai paprasta seka:

KLAUSYTIS → GIRDĖTI → SUPRASTI

ŽIŪRĖTI → MATYTI → SUVOKTI

ŽINOTI → PATIKRINTI → ĮSITIKINTI

PAŽADĖTI → PADARYTI → PASIEKTI REZULTATĄ

Ir pagaliau:

MATYTI VAISIUS → ATPAŽINTI TIKROVĘ → SĄMONINGAI PASIRINKTI.

Čia jau atsiranda žmogaus atsakomybė.

Nes kai žmogus pradeda matyti, jis nebegali taip lengvai apsimesti, kad nemato.

Kai pradeda girdėti, nebegali apsiriboti vien tuo, kad „girdėjo žodžius“.

Kai pradeda vertinti vaisius, tampa daug sunkiau supainioti pažadą su atliktu darbu.

Tūkstančio metų senumo klausimas tebėra gyvas

Gal todėl šie seni Kristaus palyginimai ir šiandien skamba taip aktualiai.

Žmogaus technologijos pasikeitė.

Gyvenimo būdas pasikeitė.

Informacijos kiekis išaugo neįsivaizduojamai.

Tačiau pats žmogus iš esmės vis dar susiduria su tuo pačiu pasirinkimu:

Ar aš tik žiūrėsiu, ar iš tikrųjų matysiu?
Ar tik klausysiu, ar iš tikrųjų girdėsiu?
Ar tikėsiu žodžiais, ar pažvelgsiu į vaisius?

Galbūt todėl viena svarbiausių sąmoningo žmogaus savybių yra ne gebėjimas daug kalbėti, o gebėjimas pamatyti tikrovę.

Nes žiūrėti gali kiekvienas.

Bet matyti – reikia išmokti.

Ir galbūt būtent nuo šito prasideda tikrasis žmogaus sąmoningumo augimas.

Jeigu žmogus išmoksta dirbti, vadovaudamasis šia išmintimi, tai tampa jo kasdieniu gebėjimu girdėti, matyti, suprasti ir pagal tikrovę padaryti atranką.

Kad pagerinti savo gebėjimus matyti, kas yra labai svarbu jūsų darbe, tai rekomenduojame jums įsigyti šią žymaus amerikiečių rašytojo, mokslininko ir tyrinėtojo L.Rono Habardo (L.Ron Hubbard) knygą: „Darbo problemos”. Štai kokie atradimai yra aprašyti šioje knygoje:

*Sumaišties anatomija ir kaip ją įveikti

*Stabilaus duomens doktrina – fundamentaliausi darbo ir gyvenimo dėsniai

*Kontrolės anatomija ir kaip „blogą kontrolę” paversti gera

*Gyvenimo kaip žaidimo anatomija ir taisyklės, kaip jį žaisti

*Efektyvumo „paslaptis”

*Patys svarbiausi gyvenimo elementai – Afiniti (šis žodis anglų k. reiškia žmogaus prieraišumo laipsnį prie ko nors, tame tarpe ir meilę bei neapykantą), Realybė ir Bendravimas.

Jeigu norite įsigyti knygą, tai parašykite mums: jp.racio@outlook.com