MOKYTOJAS TURI IŠMOKTI MATYTI NE TIK TAI, KAD MOKINYS NESIMOKO, BET IR KODĖL JIS NUSTOJO MOKYTIS
Šis straipsnis, skirtas ne tik mokytojams, bet ir tėvams. Ypač svarbu, kad klausimas nėra vien apie pažymius. Kalbame apie tai, kaip vaikas pradeda vertinti save patį: „aš nemoku“, „aš negabus“, „man matematika ne man“. Tokia išvada gali turėti daug platesnių pasekmių jo tolesniems pasirinkimams.
Mokytis žmogus pradeda nuo gimimo. Tačiau ar mes mokome žmogų – kaip mokytis?
Tai klausimas, apie kurį verta rimtai pagalvoti ir mokytojams, ir tėvams.
Mokykloje vaikas mokosi matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, istorijos, lietuvių kalbos, užsienio kalbų ir daugybės kitų dalykų. Vėliau aukštojoje mokykloje jis mokosi pasirinktos profesijos.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris yra reikalingas visiems šiems dalykams:
KAIP REIKIA MOKYTIS?
Ar žmogus to mokomas sistemingai?
Dažniausiai mokiniui paaiškinama, ko jis turi išmokti, tačiau kur kas mažiau dėmesio skiriama tam, kaip pačiam mokymosi procesui.
O tai gali tapti labai rimta problema.
Kai mokinys pradeda sakyti: „Man nepatinka matematika“
Įsivaizduokime vaiką, kuriam iš pradžių matematika patinka.
Jis sprendžia uždavinius, kažką atranda, džiaugiasi, kai gauna teisingą atsakymą.
Tačiau vieną dieną jis susiduria su tema, kurios nesupranta.
Mokytojas eina toliau.
Klasė taip pat.
Atsiranda naujos sąvokos, nauji veiksmai, nauji uždaviniai.
Mokinys vis mažiau supranta.
Tačiau jis nežino, ką daryti, kai nebe supranta.
Ir čia gali prasidėti labai svarbus lūžis.
Iš pradžių:
„Aš nesuprantu šito uždavinio.“
Vėliau:
„Man sunku matematika.“
Dar vėliau:
„Man nepatinka matematika.“
O galiausiai:
„Aš nesu gabus matematikai.“
Pastebėkime, kas atsitiko.
Problema, kuri iš pradžių buvo susijusi su viena mokymosi situacija, pamažu tampa išvada apie patį žmogų.
„AŠ NEGABUS“ – GAL TAI VISAI NE APIE GABUMUS?
Tai vienas pavojingiausių mokinio įsitikinimų.
Vaikas pradeda galvoti:
„Matematika ne man.“
Kitas:
„Aš nemoku kalbų.“
Dar kitas:
„Fizika man per sunki.“
Ir labai greitai šie teiginiai gali tapti savotiškomis asmeninėmis etiketėmis.
Tačiau ar visada mokinys iš tikrųjų yra „negabus“?
O gal jis tiesiog nežino, kaip mokytis toliau, kai mokymosi procese atsiranda kliūtis?
Štai čia prasideda visiškai kitoks požiūris į mokymą.
MOKYTOJAS TURI MATYTI NE TIK REZULTATĄ
Mokytojas mato:
mokinys nesimoko.
Tačiau labai svarbus klausimas yra:
Kodėl?
Kodėl mokinys staiga nustojo kelti ranką?
Kodėl jis žiūri pro langą?
Kodėl pradėjo trukdyti kitiems?
Kodėl pyksta?
Kodėl nebenori atlikti užduočių?
Kodėl pradėjo sakyti, kad „šitas dalykas kvailas“?
Kodėl prieš matematikos pamoką jam staiga skauda pilvą?
Kodėl jis sako:
„Man nepatinka šitas dalykas“?
Mokytojas gali į visa tai žiūrėti kaip į blogą mokinio elgesį.
Tačiau galima išmokti matyti ir kitaip:
Mokinio reakcija gali būti signalas, kad jo mokymosi procese atsirado kliūtis.
TRYS MOKYMOSI KLIŪTYS
L. Ronas Habardas (L. Ron Hubbard) XX amžiuje sukūrė vadinamąją Study Technology – Mokymosi technologiją, kurios viena iš pagrindinių idėjų yra ta, kad mokymosi procese galima atpažinti tris pagrindines kliūčių rūšis.
Tai nėra tiesiog dar viena mokyklinė disciplina.
Tai požiūris į patį mokymosi procesą.
Pagal šią metodiką mokymosi sunkumai siejami su:
1. Nesuprastu žodžiu
Mokinys gali skaityti sakinį, tačiau nesuprasti vieno jame esančio žodžio.
Jis eina toliau.
Nesupranta kito sakinio.
Vėliau – visos pastraipos.
Galiausiai jis jau nebe supranta viso dalyko.
Tačiau gali net nežinoti, kur prasidėjo jo nesupratimas.
2. Per dideliu mokymosi šuoliu
Kartais mokinys pereina nuo vieno dalyko prie kito per greitai.
Jis dar nėra įsisavinęs ankstesnio žingsnio, o jau reikalaujama atlikti kitą.
Tada atsiranda:
„Aš nieko nesuprantu.“
Tačiau galbūt problema nėra mokinio gebėjimuose.
Galbūt tiesiog trūksta vieno tarpinio žingsnio.
3. Realaus dalyko nepakankamu suvokimu
Ypač sunku mokytis apie dalykus, kurių mokinys negali pamatyti, paliesti, išbandyti ar kaip nors realiai susieti su pasauliu.
Todėl kartais teorinė sąvoka vaikui tampa tik žodžių rinkiniu.
Jis gali net iškalti apibrėžimą.
Tačiau dar nereiškia, kad jis suprato, apie ką kalbama.
KAS ATSITINKA, JEIGU MOKINYS NEŽINO, KAIP ŠIAS KLIŪTIS ĮVEIKTI?
Jis gali ir toliau lankyti pamokas.
Gali rašyti kontrolinius.
Gali atlikti namų darbus.
Gali net gauti pažymius.
Tačiau viduje jau gali būti įvykęs labai svarbus pokytis:
jis nustojo mėgti mokytis šio dalyko.
Tai ypač svarbu.
Nes mokinys nebūtinai nustoja mokytis iš karto.
Jis gali mokytis formaliai.
Išmokti atsakymą.
Parašyti kontrolinį.
Gauti pažymį.
Pamiršti.
Ir pereiti prie kitos temos.
Tačiau jo vidinis santykis su tuo dalyku jau pasikeitė.
IR ČIA ATSIRANDA DAR DIDESNĖ PROBLEMA
Jeigu žmogus ilgą laiką patiria nesėkmę vienoje srityje, jis gali pradėti daryti išvadą ne apie dalyką, o apie save:
„Aš negabus.“
Tai jau visai kita problema.
Nes „nemoku šito dalyko“ yra laikina situacija.
O:
„Aš negabus“
yra žmogaus tapatybę paliečianti išvada.
Ir ji gali pradėti riboti jo pasirinkimus.
„AŠ NEISIU STUDIJUOTI…“
Įsivaizduokime mokinį, kuris dar būdamas mokykloje nusprendžia:
„Aš niekada nestudijuosiu fizikos.“
Kodėl?
Galbūt todėl, kad jam buvo sunku mokytis fizikos.
Bet ar tai reiškia, kad jis negalėtų tapti puikiu inžinieriumi?
Kitas sako:
„Man matematika nesiseka, todėl niekada nesirinksiu profesijos, kur jos reikia.“
Trečias:
„Kalbos man nepatinka.“
Ketvirtas:
„Aš ne iš tų, kurie gali mokytis.“
Taip mokymosi problema gali palaipsniui tapti gyvenimo pasirinkimų problema.
TODĖL MOKYTOJO UŽDUOTIS – NE TIK IŠMOKYTI DALYKO
Geras mokytojas moko savo dalyko.
Tačiau dar didesnę vertę mokiniui gali turėti mokytojas, kuris padeda jam suprasti:
„Aš galiu išmokti mokytis.“
Tada mokinys nebe privalo sakyti:
„Aš negabus matematikai.“
Jis gali pradėti klausti:
„Ko aš nesupratau?“
Ir tai yra visiškai kitoks klausimas.
TĖVAMS TAIP PAT VERTA IŠMOKTI „KAIP REIKIA MOKYTIS“
Šis klausimas skirtas ne vien mokytojams.
Tėvai dažnai susiduria su situacija:
– „Sėsk mokytis!“
– „Kiek galima aiškinti?“
– „Kodėl kiti vaikai gali, o tu negali?“
– „Tu tiesiog tingi.“
– „Tau matematika nesiseka.“
Tačiau galbūt reikėtų pradėti nuo kito klausimo:
„Kas tau trukdo mokytis?“
Ir tada ne skubėti vertinti vaiką, o kartu ieškoti mokymosi kliūties.
O GAL MES TURĖTUME MOKYTI MOKYTIS VISUS?
Mokinius.
Mokytojus.
Tėvus.
Ir net vadovus.
Nes mokėjimas mokytis yra ne vien mokyklos gebėjimas.
Tai viso gyvenimo gebėjimas.
Žmogus baigia mokyklą.
Baigia universitetą.
Tačiau gyvenimas nesustoja.
Keičiasi technologijos.
Keičiasi profesijos.
Atsiranda naujos žinios.
Žmogus turi mokytis visą gyvenimą.
Todėl vienas svarbiausių klausimų šiuolaikiniam žmogui yra ne:
„Kiek tu žinai?“
o:
„Ar tu moki mokytis?“
MOKYTOJUI VERTA PAČIAM TAPTI MOKINIU
Galbūt todėl mokytojas, prieš mokydamas kitus, turėtų pats praktiškai išbandyti:
Kas atsitinka, kai aš nesuprantu žodžio?
Kas atsitinka, kai man per greitai pateikiama nauja medžiaga?
Kas atsitinka, kai mokausi apie dalyką, kurio negaliu realiai įsivaizduoti?
Ir svarbiausia:
„Kaip aš pats suprantu, kad mano mokymosi procese atsirado kliūtis?“
Kai mokytojas tai patiria pats, jis pradeda kitaip matyti mokinį.
GALBŪT REIKIA KEISTI VIENĄ KLAUSIMĄ
Kai mokinys gauna blogą pažymį, dažnai klausiame:
„Kodėl jis neišmoko?“
Pabandykime paklausti:
„Kas sutrukdė jam išmokti?“
Kai mokinys trukdo pamokoje:
„Kodėl jis taip elgiasi?“
Pabandykime:
„Kas atsitiko jo mokymosi procese prieš jam pradedant taip elgtis?“
Kai mokinys sako:
„Man nepatinka matematika.“
Paklauskime:
„Kada matematika tau tapo nepatinkanti?“
Tai gali būti labai svarbus pokalbis.
KVIETIMAS MOKYTOJAMS IR TĖVAMS
Todėl mokytojams ir tėvams norisi pasiūlyti labai paprastą eksperimentą:
IŠMOKIME PATYS, KAIP REIKIA MOKYTIS.
Ne tam, kad priimtume kokią nors teoriją vien todėl, kad ją kažkas pasiūlė.
O tam, kad patys išbandytume.
Išmokime atpažinti mokymosi kliūtis.
Išmokime pastebėti mokinio reakcijas.
Išmokime ieškoti ne „kalto“, o mokymosi proceso problemos.
Ir tada pažiūrėkime, kas pasikeis.
NES GALBŪT MŪSŲ VAIKAMS TRŪKSTA NE GABUMŲ
Galbūt kai kuriems vaikams trūksta ne gabumų.
Galbūt jiems trūksta žinojimo, kaip mokytis.
Tai labai skirtingi dalykai.
Vaikas, kuris šiandien sako:
„Aš nesu gabus matematikai“,
rytoj gali pasakyti:
„Aš dar nesuprantu matematikos, bet dabar žinau, ką daryti, kai nesuprantu.“
Ir tai jau yra visai kitas požiūris į save.
**MOKYTI DALYKO – SVARBU.
IŠMOKYTI ŽMOGŲ MOKYTIS – DAR SVARBIAU.**
Nes dalykų, kuriuos žmogus mokysis gyvenime, bus labai daug.
Tačiau gebėjimas mokytis, suprasti, pastebėti kliūtį ir ją įveikti gali būti vienas svarbiausių gebėjimų, kuriuos žmogus išsineša iš mokyklos.
Todėl prieš pasakydami vaikui:
„Tu negabus.“
gal pirmiausia turėtume savęs paklausti:
„Ar mes išmokėme jį, kaip reikia mokytis?“
Ir galbūt būtent nuo šio klausimo turėtų prasidėti naujas požiūris į mokytoją, mokinį ir visą mokymosi procesą.
Pastaba dėl terminologijos: straipsnyje apie tris kliūtis pateikta kaip L. Ron Hubbard Study Technology (Mokymosi technologijos) sampratą, o ne kaip visuotinai mokslo įrodytą visų mokymosi sunkumų paaiškinimą. Mokyklose tai gali būti taikomas, kaip papildomas mokymasis.
Norintieji įsigyti šias knygas, gali užsakyti pas mus.
