KUO DAUGIAU GALIOS ŽMOGUI SUTEIKIA VISUOMENĖ, TUO DAUGIAU DOROS, SĄMONINGUMO IR ATSAKOMYBĖS JI TURI IŠ JO REIKALAUTI
Ar kiekvienas valdantis žmogus yra lyderis?
Yra žodžių, kurių reikšmė laikui bėgant taip išsiplėtė, kad jie pradėjo prarasti savo tikrąją prasmę.
Vienas iš tokių žodžių – lyderis.
Šiandien kartais bet kuris valstybės vadovas, partijos pirmininkas, organizacijos vadovas ar net diktatorius pavadinamas lyderiu.
Tačiau ar žmogus tampa lyderiu vien todėl, kad turi valdžią?
Ne.
Valdžia ir lyderystė – tai ne tas pats.
Žmogus gali turėti milžinišką valdžią ir visiškai neturėti tikros lyderystės.
Ir atvirkščiai – žmogus gali neturėti jokio oficialaus posto, bet būti tikru lyderiu, nes žmonės jo klauso ne iš baimės, o iš pagarbos.
Kas iš tikrųjų yra lyderis?
Tikras lyderis nėra tas, kuris gali įsakyti.
Tikras lyderis yra tas, paskui kurį žmonės eina savo noru.
Kodėl?
Todėl, kad mato jame savybes, kuriomis gali pasitikėti:
drąsą,
kompetenciją,
atsakomybę,
teisingumą,
žmogiškumą,
moralinę laikyseną.
Lyderio autoritetas kyla ne vien iš jo pareigų.
Jis kyla iš žmogaus asmenybės.
Todėl labai svarbu neskirti lygybės ženklo tarp:
valdžios ir lyderystės.
Valdžią galima perimti.
Lyderystę reikia užsitarnauti.
Diktatorius gali valdyti žmones, bet tai dar nereiškia, kad žmonės juo seka kaip lyderiu
Tai ypač svarbu kalbant apie autoritarines ir totalitarines sistemas.
Jeigu žmogus valdo todėl, kad visuomenė jo bijo, jeigu opozicija slopinama, nepriklausoma žiniasklaida ribojama, o politinė konkurencija pašalinama, tai jau yra valdžios kontrolės mechanizmas, o ne savaiminė lyderystė.
Šiaurės Korėjos atvejis yra kraštutinis tokios sistemos pavyzdys.
Todėl aš sąmoningai nevartočiau formuluotės „Šiaurės Korėjos lyderis“, kai kalbame apie Kim Jong Uną kaip politinį režimo vadovą. Tikslesnės sąvokos būtų Šiaurės Korėjos režimo vadovas, autoritarinis valdovas arba diktatorius, priklausomai nuo nagrinėjamo konteksto.
Tai nėra vien žodžių žaismas.
Žodžiai formuoja mūsų mąstymą.
Jeigu žmogų, kuris valdžią išlaiko prievartos, baimės ir represijų sąlygomis, automatiškai vadiname „lyderiu“, mes netyčia galime suteikti jam moralinį autoritetą, kurio jo elgesys nepatvirtina.
Hitlerio pavyzdys ypač pamokantis
Adolfas Hitleris buvo vadinamas Führer – „vadu“ arba „lyderiu“.
Tačiau pats istorinis procesas rodo, kaip pavojinga valdžią supainioti su lyderyste.
1933 m. Hitleris tapo Vokietijos kancleriu ne per tiesioginį tautos išrinkimą į šias pareigas: jį paskyrė prezidentas Paulis von Hindenburgas. Vėliau Hitleris ir nacionalsocialistų režimas palaipsniui sunaikino demokratines valdžios ribas ir sukūrė diktatūrą. Holokausto Enciklopedija
1934 m. po Hindenburgo mirties Hitleris sujungė prezidento ir kanclerio galias ir įtvirtino savo, kaip Führer, valdžią. Holokausto Enciklopedija
Todėl istorijos pamoka labai aiški:
Žmogus gali gauti valdžią ir netgi būti masiškai garbinamas, tačiau tai savaime nepadaro jo moraliniu lyderiu.
O kas atsitinka, kai daug galios gauna mažai sąmoningas žmogus?
Čia grįžtame prie mūsų ankstesnės temos apie sąmoningumą.
Mažai sąmoningas žmogus dažnai sunkiau mato skirtumus.
Jis gali pasaulį skirstyti:
MES – geri.
JIE – blogi.
MES – teisūs.
JIE – priešai.
MŪSŲ žmonės – geri.
KITOKIE – blogi.
Toks mąstymas labai patogus politinei manipuliacijai.
Nes žmogui nebereikia analizuoti.
Jam galima tiesiog pasakyti:
ką mylėti,
ko nekęsti,
ko bijoti,
kuo tikėti,
ką laikyti priešu.
Todėl visuomenės sąmoningumas tampa ne vien filosofine ar psichologine problema.
Jis tampa valstybės saugumo klausimu.
Kodėl valdžiai pavojingas sąmoningas žmogus?
Todėl, kad sąmoningas žmogus klausia.
Jis klausia:
Kodėl?
Iš kur tai žinome?
Kas tai įrodė?
Ar yra kitokia nuomonė?
Ar tai, ką sako valdžia, atitinka tikrovę?
Ar įstatymas yra teisingas?
Ar mano valdovas pats laikosi tų principų, kurių reikalauja iš kitų?
Tokio žmogaus neįmanoma lengvai paversti aklu sekėju.
Todėl bet kokiai valdžios sistemai, kuri siekia ne tarnauti visuomenei, o ją kontroliuoti, sąmoningas pilietis yra daug nepatogesnis už aklą paklusnų subjektą.
Todėl moralė tampa galios filtru
Ir čia prieiname prie vienos svarbiausių šio straipsnio minčių.
Kas turėtų apsaugoti visuomenę nuo žmogaus, kuris trokšta valdžios vien dėl savęs ir savo savanaudiškų paskatų?
Vien rinkimų nepakanka.
Vien įstatymų nepakanka.
Vien institucijų nepakanka.
Reikalingas ir moralinis kriterijus.
Tačiau moralė neturi būti vien gražūs žodžiai.
Žmogus gali sakyti:
„Aš tarnauju tautai.“
Tačiau svarbiausias klausimas yra:
Kaip jis elgiasi tada, kai jam niekas netrukdo elgtis taip, kaip jis nori?
Ar jis gerbia silpnesnį?
Ar pripažįsta savo klaidas?
Ar leidžia kitam žmogui su juo nesutikti?
Ar gerbia įstatymą, kai įstatymas apriboja jo paties galią?
Ar toleruoja kritiką?
Ar leidžia opozicijai egzistuoti?
Ar pasirengęs perduoti valdžią kitam, jeigu visuomenė taip nusprendžia?
Štai čia ir prasideda tikrasis moralės egzaminas.
Moralės kaukę galima užsidėti. Tačiau ilgai ją nešioti sunku
Žmogus gali išmokti kalbėti apie moralę.
Gali kalbėti apie:
taiką,
teisingumą,
tautą,
Dievą,
šeimą,
žmonių gerovę,
meilę tėvynei.
Tačiau yra vienas dalykas, kurio žodžiais paslėpti labai sunku:
žmogaus elgesys, kai jis turi galią.
Todėl labai svarbus principas:
Žmogaus moralę geriausiai parodo ne tai, ką jis sako apie save, o tai, kaip jis elgiasi su tais, kurie nuo jo priklauso.
Ir dar:
Kuo daugiau galios žmogus turi, tuo mažiau jo moralė gali būti tik asmeninis reikalas.
Demokratija turi saugoti ne tik nuo blogų žmonių, bet ir nuo per didelės galios
Tai ypač svarbu.
Negalime sukurti valstybės, kurios saugumas priklausytų nuo to, kad jos valdžioje visada atsiras „geras žmogus“.
Turime kurti tokią valstybę, kurioje net ir labai ambicingas žmogus negalėtų vienas sukaupti neribotos galios.
Todėl reikalingi:
nepriklausomi teismai,
laisva žiniasklaida,
valdžių atskyrimas,
opozicija,
laisvi ir sąžiningi rinkimai,
pilietinė visuomenė,
skaidrumas,
institucinė kontrolė,
žmogaus teisės,
ir – svarbiausia – sąmoningi piliečiai.
Tai yra demokratinės visuomenės saugiklių sistema.
O kur čia DORA?
DORA nėra tik asmeninė žmogaus savybė.
Ji gali tapti ir valdžios kriterijumi.
Kai žmogus stovi kryžkelėje, DORA jam padeda atsakyti:
„Ką pasirinkti – tai, kas naudinga man, ar tai, kas yra teisinga?“
O kai žmogus gauna valdžią, klausimas tampa dar svarbesnis:
„Ar aš valdžią naudosiu savo naudai, ar žmonių labui?“
Štai čia ir yra tikroji valdžios kryžkelė.
Kuo daugiau galios – tuo daugiau DOROS
Todėl galime suformuluoti principą, kuris, mano manymu, vertas tapti vienu iš Sąmoningos visuomenės 2040 principų:
KUO DAUGIAU GALIOS ŽMOGUI SUTEIKIA VISUOMENĖ, TUO DAUGIAU DOROS, SĄMONINGUMO IR ATSAKOMYBĖS JI TURI IŠ JO REIKALAUTI.
Nes valdžia nėra privilegija.
Valdžia yra pasitikėjimas.
O pasitikėjimas visada reiškia atsakomybę.
Todėl valstybės vadovas neturėtų būti tas, kurio reikia bijoti.
Ir neturėtų būti tas, kurį privaloma garbinti.
Tikras lyderis yra tas, kurį žmonės gerbia todėl, kad jis vertas pagarbos.
Jis neveda žmonių paskui save jėga.
Jis rodo kryptį savo pavyzdžiu.
Jis nebijo sąmoningų piliečių.
Jis jų nori.
Nes tikras lyderis supranta:
Sąmoninga visuomenė nėra grėsmė valdžiai.
Sąmoninga visuomenė yra geros valdžios pagrindas.
Ir galbūt todėl pats svarbiausias klausimas valstybės ateičiai yra ne:
„Kas mus valdys?“
o:
„Kokio sąmoningumo, doros ir atsakomybės mes reikalausime iš kiekvieno, kuriam patikėsime valdžią?“
Būtent nuo šio klausimo gali prasidėti sąmoningos valstybės kūrimas.
