DARBUOTOJŲ TRŪKUMAS – PROBLEMA AR GALIMYBĖ LIETUVAI?
Ar Lietuva darbuotojų trūkumą spręs ieškodama vis daugiau žmonių, ar mokysis kurti ekonomiką, kuriai reikia vis mažiau rankų darbo?
Lietuvoje vis dažniau girdime: trūksta darbuotojų.
Trūksta vairuotojų, statybininkų, gamybos darbuotojų, įvairių specialistų. Įmonėms sunku rasti žmonių, todėl viena iš išeičių tampa darbuotojų atsivežimas iš kitų šalių.
Tai nėra savaime blogas sprendimas.
Tačiau kyla daug svarbesnis klausimas:
Ar darbuotojų trūkumą turime spręsti ieškodami daugiau darbuotojų, ar ieškodami būdų, kaip tam pačiam darbui atlikti reikia mažiau žmogaus rankų?
Tai jau ne vien darbo rinkos klausimas.
Tai – Lietuvos ekonomikos pažangos klausimas.
Darbuotojų trūkumas gali būti ne tik problema
Pažiūrėkime į situaciją kitaip.
Jeigu įmonė sako:
„Man trūksta 100 darbuotojų“, galime ieškoti 100 žmonių.
Bet galime užduoti ir kitą klausimą:
„Kodėl šiam procesui apskritai reikia 100 žmonių?“
Gal 20 darbuotojų galima pakeisti robotizuota sistema?
Gal dar 20 – automatizuojant sandėliavimą?
Gal dar 10 – naudojant dirbtinį intelektą?
Gal gamybos procesą galima pertvarkyti taip, kad tam pačiam rezultatui pasiekti reikėtų ne 100, o 40 žmonių?
O likusiems 60 žmonių galima sukurti aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamus darbus?
Čia jau prasideda visai kitoks mąstymas.
Yra du keliai
Darbuotojų trūkumas Lietuvai gali tapti priežastimi rinktis vieną iš dviejų kelių.
SENASIS KELIAS
Trūksta darbuotojų → ieškome darbuotojų → atsivežame darbuotojų → tęsiame tą patį gamybos modelį.
Problema išspręsta šiandien.
Tačiau rytoj gali atsirasti ta pati problema.
PAŽANGOS KELIAS
Trūksta darbuotojų → analizuojame procesą → automatizuojame → robotizuojame → diegiame dirbtinį intelektą → keliame darbuotojų kvalifikaciją → didiname našumą → kuriame didesnę pridėtinę vertę.
Čia sprendžiama ne tik šiandienos problema.
Keičiama pati problema.
Ir tai yra milžiniškas skirtumas.
Pažiūrėkime į Kiniją
Kinijos pavyzdys šiuo požiūriu labai įdomus.
Kinija šiandien nėra valstybė, kuri darbuotojų trūkumą sprendžia vien ieškodama daugiau žmonių.
Ji milžinišku mastu investuoja į robotizaciją, automatizaciją, dirbtinį intelektą ir išmaniąją gamybą.
2025 m. Kinijoje buvo įrengta apie 354 tūkst. pramoninių robotų – maždaug 59 proc. visų tais metais pasaulyje įdiegtų pramoninių robotų. Pasaulyje veikiančių pramoninių robotų skaičius 2025 m. viršijo 5 milijonus. ifr.org
Tai nėra vien technologinis žaislas.
Tai – atsakas į labai konkrečią ekonominę realybę:
kaip pagaminti daugiau, geriau ir greičiau, kai žmogaus darbo ištekliai nėra begaliniai?
Kinija taip pat susiduria su demografiniais pokyčiais ir darbo jėgos klausimu. Todėl automatizacija tampa ne tik būdu mažinti sąnaudas, bet ir viena iš ilgalaikės ekonomikos transformacijos priemonių.
Robotai neatima visų žmonių darbo
Čia labai svarbu išvengti klaidingos priešpriešos:
žmogus arba robotas.
Tikrasis klausimas yra kitoks:
Kokį darbą turi atlikti žmogus, o kokį darbą geriau atlikti mašinai?
Jeigu žmogus aštuonias valandas per dieną atlieka monotonišką, fiziškai sunkų, pasikartojantį veiksmą, kodėl to darbo negalėtų atlikti robotas?
Žmogus galėtų pereiti į kitą veiklos lygį:
- prižiūrėti automatizuotą sistemą;
- programuoti;
- analizuoti duomenis;
- spręsti nestandartines problemas;
- kurti naujus produktus;
- valdyti procesus;
- prižiūrėti kokybę;
- mokyti kitus.
Taigi pažanga nebūtinai reiškia:
„robotas atima žmogaus darbą“.
Daugeliu atvejų ji gali reikšti:
„žmogus išlaisvinamas nuo primityviausios darbo dalies“.
O kur šioje vietoje yra Lietuva?
Čia reikėtų būti teisingiems.
Negalima sakyti, kad Lietuvoje apie automatizaciją niekas nekalba.
Kalbama.
Lietuva turi „Pramonė 4.0“ darbotvarkę, pažangios gamybos kryptį ir iki 2030 m. numatytą pramonės transformacijos kelrodį. Jame aiškiai įvardijamas poreikis didinti procesų skaitmenizavimą, diegti skaitmenines ir žaliąsias technologijas, kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir didinti produktyvumą. Ekonomikos ir inovacijų ministerija
Vadinasi, problema nėra ta, kad Lietuva nežino, kas yra pažangi gamyba.
Problema gali būti kita:
Ar pakankamai greitai tai, ką žinome, paverčiame realiais pokyčiais įmonėse?
Lietuva turi labai įdomią dilemą
Lietuvos bankas savo 2026 m. apžvalgoje atkreipia dėmesį į struktūrinį pokytį: pastaraisiais metais užsienio darbuotojai sudarė didelę dalį grynojo užimtumo augimo, o Lietuvos piliečių užimtumas tuo metu stagnavo arba mažėjo. 2025 m. Lietuvoje darbo tikslais laikinai gyveno apie 99,5 tūkst. užsieniečių. Lietuvos bankas
Tuo pačiu metu Lietuvoje išlieka įtempta darbo rinka ir demografinis spaudimas.
Tai reiškia, kad užsienio darbuotojų poreikis artimiausiais metais tikrai gali išlikti.
Todėl klausimas nėra:
„Ar įsileisti užsieniečių?“
Manau, klausimas turėtų būti daug gilesnis:
„Kokiems darbams mums reikalingi žmonės iš užsienio, o kokius darbus jau šiandien turėtume pradėti perduoti technologijoms?“
Tai – visiškai kitoks valstybės požiūris.
Didžiausia klaida – pigų žmogų laikyti technologijos pakaitalu
Įsivaizduokime įmonę.
Joje trūksta 50 darbuotojų.
Vadovas gali pasakyti:
„Atsivešime 50 darbuotojų.“
Ir problema išspręsta.
Bet kitas vadovas gali paklausti:
„Kodėl mums reikia 50 žmonių? Parodykite visą procesą.“
Jis pradeda analizuoti.
Vienoje vietoje – rankinis pakrovimas.
Kitoje – rankinis rūšiavimas.
Trečioje – duomenys vedami rankomis.
Ketvirtoje – darbuotojas tik perkelia detalę iš vienos vietos į kitą.
Penktoje – darbuotojas atlieka tą patį veiksmą tūkstančius kartų.
Ir staiga paaiškėja:
problema buvo ne darbuotojų trūkumas.
Problema buvo pasenęs darbo organizavimas.
Tai labai svarbi mintis Lietuvai
Kartais mes bandome spręsti XXI amžiaus problemas XX amžiaus metodais.
Trūksta darbuotojų?
Ieškome darbuotojų.
Ilgos eilės?
Statome daugiau langelių.
Per daug administracinio darbo?
Samdome daugiau administratorių.
Daug dokumentų?
Samdome daugiau žmonių jiems tvarkyti.
Per mažas produktyvumas?
Dirbame daugiau valandų.
Bet pažangi visuomenė klausia kitaip:
„Ar tikrai turime daryti taip, kaip darėme vakar?“
Čia atsiranda labai svarbus ryšys su MOKĖJIMU MOKYTIS
Apie tai jau kalbėjome ankstesniuose mūsų straipsniuose.
Mokėti mokytis reiškia ne tik išmokti naują informaciją.
Tai reiškia sugebėti pažvelgti į problemą ir paklausti:
„Ko ši problema gali mane išmokyti?“
Darbuotojų trūkumas gali mus išmokyti:
ne tik ieškoti daugiau darbuotojų, bet ieškoti geresnio darbo organizavimo.
Gamybos sąnaudų augimas gali išmokyti:
ne tik taupyti, bet didinti produktyvumą.
Specialistų trūkumas gali išmokyti:
ne tik importuoti specialistus, bet auginti savo žmonių kompetencijas.
O technologijų vystymasis gali išmokyti:
ne bijoti technologijų, bet išmokti su jomis dirbti.
Tikrasis Lietuvos kapitalas – ne pigi darbo jėga
Tai ypač svarbu Lietuvos ateičiai.
Jeigu Lietuvos konkurencinis pranašumas būtų:
„Pas mus galima rasti pigesnės darbo jėgos“,
mes visada konkuruosime su šalimis, kuriose darbo jėga dar pigesnė.
Tai – kelias į aklavietę.
Tačiau jeigu mūsų pranašumas būtų:
aukštos kvalifikacijos žmonės + automatizuota gamyba + dirbtinis intelektas + robotika + mokslas + inovacijos + aukštas produktyvumas,
mes konkuruotume jau visai kitu lygiu.
Tada Lietuvai reikėtų ne kuo daugiau darbuotojų.
Reikėtų kuo daugiau vertės, sukuriamos vienam darbuotojui.
Ką galėtų padaryti valstybė?
Jeigu norime, kad darbuotojų trūkumas taptų Lietuvos galimybe, reikėtų ne vien kalbėti apie darbo migraciją.
Reikėtų sukurti nacionalinę produktyvumo ir automatizacijos programą.
Jos principas galėtų būti labai paprastas:
1. Nustatyti, kuriuose sektoriuose labiausiai trūksta darbuotojų.
2. Išanalizuoti, kokią dalį šių darbų galima automatizuoti.
3. Padėti įmonėms diegti robotiką, dirbtinį intelektą ir automatizuotas sistemas.
4. Ypač padėti mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurioms investicijos dažnai yra per didelės.
5. Kartu finansuoti darbuotojų perkvalifikavimą.
6. Mokyklose ir profesiniame mokyme stiprinti ne tik profesines žinias, bet ir gebėjimą mokytis naujų technologijų.
7. Valstybės paramą labiau sieti ne su tuo, kiek žmonių įmonė įdarbina, bet ir su tuo, kiek produktyvumo bei pridėtinės vertės ji sukuria.
Ir čia slypi dar viena labai svarbi galimybė
Įsivaizduokime Lietuvą 2040 metais.
Ne šalį, kurioje vis daugiau žmonių dirba paprastą, pasikartojantį darbą.
O šalį, kurioje:
robotai atlieka rutiną,
dirbtinis intelektas padeda analizuoti,
automatizuotos sistemos gamina,
o žmogus vis daugiau kuria, mąsto, sprendžia ir vadovauja.
Tai jau būtų visai kitokia darbo kultūra.
Ir čia atsiranda labai gražus ryšys su mūsų ankstesne mintimi:
Žmogaus pažanga prasideda tada, kai jis ne tik dirba daugiau, bet išmoksta dirbti protingiau.
Ar mums reikalingi užsienio darbuotojai?
Taip – kai kuriuose sektoriuose ir tam tikroms kompetencijoms jie gali būti reikalingi.
Lietuvos bankas taip pat pabrėžia, kad dėl demografinių tendencijų darbuotojų iš užsienio poreikis ateityje gali didėti. Lietuvos bankas
Tačiau būtų pavojinga padaryti iš užsienio darbo jėgos pagrindinį Lietuvos ekonomikos augimo modelį.
Nes tada galime atsidurti situacijoje:
trūksta žmonių → atsivežame žmonių → ekonomika auga → vėl trūksta žmonių → atsivežame dar daugiau žmonių.
Tai gali tapti užburtu ratu.
Pažangesnis ratas būtų kitoks:
trūksta žmonių → automatizuojame → didėja produktyvumas → auga darbuotojų kvalifikacija → auga atlyginimai → kuriami aukštesnės vertės darbai → auga ekonomika.
Darbuotojų trūkumas gali būti Lietuvos pažangos signalas
Galbūt mums reikėtų pradėti žiūrėti į darbuotojų trūkumą ne vien kaip į nelaimę.
Gal tai yra signalinis indikatorius, sakantis:
„Atėjo laikas keisti darbo organizavimo būdą.“
Jeigu įmonėje trūksta žmonių, tai gali būti ne tik priežastis ieškoti naujų žmonių.
Tai gali būti puiki priežastis paklausti:
Ką mes darome taip, kaip darėme prieš 20 metų?
Ką šiandien galėtų atlikti robotas?
Ką galėtų atlikti dirbtinis intelektas?
Ką galima automatizuoti?
Ko turėtų išmokti mūsų darbuotojai?
Kokius naujus darbus galėtume sukurti?
Nuo „darbuotojo paieškos“ prie „darbo transformacijos“
Tai, mano manymu, yra esminė šio klausimo mintis.
Senas mąstymas:
„Kur gauti daugiau darbuotojų?“
Naujas mąstymas:
„Kaip sukurti tokią darbo sistemą, kurioje žmogaus gebėjimai būtų panaudojami ten, kur žmogus yra nepakeičiamas?“
Tai jau ne vien ekonomika.
Tai – visuomenės sąmoningumo klausimas.
Nes sąmoningumas reiškia ir gebėjimą pastebėti, kad senas sprendimas ne visada yra geriausias sprendimas.
Lietuvai reikia ne daugiau darbo rankų. Lietuvai reikia daugiau proto darbo.
Tai nereiškia, kad fizinis darbas taps nereikalingas.
Tai reiškia, kad turime siekti, jog žmogaus fizinis darbas būtų kuo labiau papildomas technologijomis, o žmogaus protas būtų panaudojamas kuo didesnei vertei kurti.
Kinijos pavyzdys rodo, kokiu mastu galima judėti šia kryptimi. Lietuva tokio masto neturi ir neturėtų aklai kopijuoti Kinijos modelio. Tačiau pati kryptis yra labai svarbi: kai demografija riboja darbo jėgos pasiūlą, technologijos tampa vienu iš pagrindinių produktyvumo didinimo būdų. ifr.org
O dabar – svarbiausias klausimas Lietuvai
Mes galime pasirinkti.
GALIME SAKYTI:
„Mums trūksta žmonių.“
Ir ieškoti, kas juos pakeistų.
ARBA GALIME SAKYTI:
„Mums trūksta žmonių. Vadinasi, turime išmokti dirbti kitaip.“
Štai čia ir prasideda tikroji pažanga.
Nes pažangi visuomenė ne tik sprendžia problemas. Ji mokosi taip spręsti problemas, kad tos pačios problemos ateityje atsirastų vis rečiau.
IR GALBŪT BŪTENT ČIA YRA VIENA SVARBIAUSIŲ LIETUVOS ATEITIES IDĖJŲ:
DARBUOTOJŲ TRŪKUMAS NETURI TAPTI PRIEŽASTIMI IEŠKOTI VIS DAUGIAU ŽMONIŲ.
JIS GALI TAPTI PRIEŽASTIMI IŠMOKTI DIRBTI PROTINGIAU.
Ne daugiau rankų.
Daugiau technologijų.
Daugiau žinių.
Daugiau gebėjimo mokytis.
Daugiau produktyvumo.
Daugiau vertės.
Ir galiausiai – daugiau galimybių žmogui.
Tai jau būtų ne paprastas darbuotojų trūkumo sprendimas.
Tai būtų Lietuvos perėjimas nuo pigios darbo jėgos ekonomikos prie aukštos sąmonės, aukšto produktyvumo ir aukštos pridėtinės vertės ekonomikos. Lietuvos bankas
