EMOCIJOS DARBE IR ŠEIMOJE
Kodėl žmogaus intelekto nepakanka, kad jis būtų geras darbuotojas, vadovas, partneris ar šeimos žmogus?
Kai renkamės darbuotoją, dažnai klausiame:
Koks jo išsilavinimas?
Kiek jis išmano?
Koks jo intelektas?
Kokius gebėjimus jis turi?
Kai kuriuose darbuose net atliekami intelekto koeficiento – IQ – testai.
Visa tai svarbu.
Tačiau yra vienas labai svarbus klausimas, apie kurį kalbame gerokai mažiau:
O kaip žmogus elgiasi su savo emocijomis?
Nes žmogus gali būti labai protingas, daug žinoti, turėti puikią atmintį, gebėti sudėtingai analizuoti informaciją – ir kartu būti labai konfliktiškas, kerštingas, neempatiškas, įtarus arba nesugebantis suvaldyti savo pykčio.
Todėl vien intelekto nepakanka žmogaus brandai įvertinti.
PROTINGAS – DAR NEREIŠKIA SĄMONINGAS
Čia slypi viena didžiausių mūsų klaidų.
Mes dažnai manome:
aukštas intelektas → protingas žmogus → geras sprendimas.
Tačiau gyvenimas rodo, kad tarp šių dalykų nėra lygybės ženklo.
Intelektas padeda žmogui galvoti, analizuoti, skaičiuoti, planuoti ir spręsti problemas.
Tačiau labai svarbu ir tai, kokioje emocinėje būsenoje žmogus visa tai daro.
Juk labai protingas žmogus gali panaudoti savo protą ne tik geriems, bet ir destruktyviems tikslams.
Todėl kyla daug gilesnis klausimas:
Kas valdo žmogaus protą – sąmoningas žmogus ar jo nevaldomos emocijos?
GALIMA BŪTI LABAI PROTINGAM IR VIS TIEK MATYTI PASAULĮ IŠKREIPTAI
Viešojoje erdvėje kartais skelbiami įvairių politikų ar istorinių asmenybių tariami IQ rodikliai. Tačiau tokius skaičius reikėtų vertinti labai atsargiai, nes dažnai nėra patikimų duomenų, kad tokie žmonės būtų atlikę viešai patikrinamą standartizuotą IQ testą.
Bet net ir palikę IQ nuošalyje galime pažvelgti į žmogaus kalbą, sprendimus ir elgesį.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus pasaulį nuolat aiškina per priešų, grėsmių, keršto ir neapykantos prizmę, verta klausti:
Ką jo emocinė būsena daro jo mąstymui?
Tai labai svarbus klausimas ne tik politikoje.
Jis svarbus kiekvienoje šeimoje, kiekvienoje įmonėje ir kiekvienuose tarpusavio santykiuose.
EMOCINIS INTELEKTAS – GEBĖJIMAS TVARKYTIS SU SAVIMI
Emocinis intelektas nėra tiesiog „būti maloniam“.
Tai daug daugiau.
Tai gebėjimas:
- atpažinti savo emocijas;
- suprasti, kas jas sukelia;
- pastebėti, kaip emocijos veikia mūsų sprendimus;
- valdyti savo reakcijas;
- suprasti kito žmogaus emocinę būseną;
- išgirsti kitą;
- atpažinti konfliktą dar prieš jam tampant sprogimu;
- prisiimti atsakomybę už savo elgesį;
- išlikti žmogumi net tada, kai esame supykę.
Todėl labai svarbus klausimas nėra vien:
„Kiek žmogus žino?“
Dar svarbiau:
„Ką jis daro su tuo, ką jaučia?“
EMOCIJOS DARBE
Įsivaizduokime du kandidatus į vadovo pareigas.
Abu turi aukštą kvalifikaciją.
Abu gerai išmano savo sritį.
Abu gali išlaikyti intelekto testą.
Tačiau vienas, susidūręs su klaida, sako:
„Kas čia kaltas?!“
Kitas klausia:
„Gerai. Kas atsitiko? Ką galime iš to išmokti?“
Kuris iš jų kurs geresnę komandą?
Vien IQ į šį klausimą neatsakys.
Vadovui reikia ne tik proto, bet ir emocinės brandos.
Nes vadovas kasdien susiduria su žmonių emocijomis:
baime, pykčiu, nusivylimu, ambicijomis, pavyduliu, nepasitikėjimu, džiaugsmu, entuziazmu.
Jeigu jis nesupranta savo paties emocijų, kaip jis gali gerai suprasti kitus?
O ŠEIMOJE?
Čia šis klausimas tampa dar svarbesnis.
Rinkdamiesi būsimą partnerį dažnai vertiname:
išvaizdą, išsilavinimą, darbą, pajamas, statusą, interesus.
Tačiau labai retai paklausiame:
„Kaip šis žmogus elgiasi tada, kai supyksta?“
„Kaip jis elgiasi, kai negauna to, ko nori?“
„Ar jis moka pripažinti savo klaidą?“
„Ar jis sugeba atsiprašyti?“
„Ar jis moka išgirsti kitą?“
„Ar jis moka juoktis iš savęs?“
„Ar konfliktą jis sprendžia kalbėdamasis, ar puolimu?“
Šie klausimai gali būti daug svarbesni už tai, kiek žmogus uždirba ar kokį diplomą turi.
HUMORAS – ĮDOMUS EMOCINIO BRANDUMO VEIDRODIS
Čia atsiranda dar viena įdomi mūsų seminaro tema – humoro jausmas.
Gebėjimas juoktis, ypač gebėjimas kartais pasijuokti iš savęs, reikalauja tam tikro vidinio lankstumo.
Žmogus, kuris gali pažvelgti į save iš šalies, dažnai gali lengviau priimti savo klaidą.
O žmogui, kuris į save žiūri labai rimtai ir grėsmingai, kito žmogaus humoras kartais gali atrodyti kaip puolimas.
Svarbiau yra tai, ką žmogus daro su humoru ir kaip reaguoja į kitus žmones.
Ar humoras suartina?
Ar jis žemina?
Ar jis padeda išgyventi sudėtingą situaciją?
Ar jis tampa priemone skaudinti kitą?
Tai labai daug pasako apie žmogaus emocinę kultūrą.
KAS ATSITINKA, JEIGU EMOCIJOS NIEKADA NEUGDOMOS?
Jeigu žmogus visą gyvenimą mano:
„Aš toks esu.“
„Aš greitai užsidegu.“
„Aš nemoku kitaip.“
„Jie patys mane išprovokavo.“
„Visi kalti, tik ne aš.“
jis iš esmės atsisako vienos didžiausių žmogaus galimybių:
GALIMYBĖS KEISTIS.
Žmogus gali mokytis ne tik matematikos, kalbų ar profesijos.
Jis gali mokytis valdyti save.
Gali mokytis pastebėti savo pyktį.
Gali mokytis atpažinti baimę.
Gali mokytis klausytis.
Gali mokytis atleisti.
Gali mokytis suprasti kitą.
Gali mokytis būti ramesnis.
Gali mokytis būti laimingesnis.
IR ČIA MES GRĮŽTAME PRIE SĄMONINGUMO
Galbūt todėl emocinio intelekto ugdymas yra ne atskira psichologinė tema.
Tai gali būti viena iš žmogaus sąmoningumo augimo sričių.
Nes kuo geriau žmogus pastebi:
ką jis jaučia → kodėl tai jaučia → kaip tai veikia jo mintis → kaip jo mintys veikia elgesį → kaip jo elgesys veikia kitus,
tuo daugiau atsiranda galimybių rinktis.
O pasirinkimo galimybė yra labai svarbi žmogaus laisvės dalis.
TODĖL DARBUOTOJĄ REIKIA VERTINTI NE TIK PAGAL TAI, KĄ JIS ŽINO
Reikia klausti:
Kaip jis mokosi?
Kaip jis sprendžia problemas?
Kaip jis elgiasi konflikte?
Kaip priima kritiką?
Kaip reaguoja į nesėkmę?
Ar moka pripažinti klaidą?
Ar moka bendradarbiauti?
Ar geba suprasti kitą žmogų?
Ir dar vienas labai svarbus klausimas:
Ar jis pats nori augti?
O RENKANTIS GYVENIMO PARTNERĮ?
Galbūt turėtume išmokti vertinti ne tik:
„Ar aš jį myliu?“
Bet ir:
„Koks žmogus jis tampa tada, kai gyvenimas tampa sunkus?“
Nes gyvenime bus ligų, nesėkmių, finansinių sunkumų, nuovargio, konfliktų ir nusivylimų.
Meilė lengvą dieną yra viena.
Gebėjimas išsaugoti pagarbą vienas kitam sunkią dieną – visai kas kita.
Todėl emocinis intelektas gali būti vienas iš svarbių šeimos stabilumo veiksnių.
APIE TAI IR YRA MŪSŲ SEMINARAS
„EMOCIJOS DARBE IR ŠEIMOJE“
Tai nėra seminaras apie tai, kaip „neturėti emocijų“.
Priešingai.
Tai apie tai, kaip geriau jas pažinti.
Kaip pastebėti, kada emocija pradeda valdyti mus.
Kaip neleist baimei virsti pykčiu.
Kaip neleisti pykčiui virsti neapykanta.
Kaip išmokti pastebėti savo emocinę būseną.
Ir svarbiausia –
kaip išmokti kelti savo emocinį toną ir tapti žmogumi, kuris vis geriau valdo ne kitus žmones, o pirmiausia save.
Nes galbūt žmogaus vertę lemia ne vien tai, KIEK JIS PROTINGAS.
Ne mažiau svarbu – KIEK JIS GEBANTIS BŪTI ŽMOGUMI.
Intelektas suteikia žmogui tam tikras pažinimo galimybes, o emocinis intelektas labai stipriai lemia, ką žmogus iš tikrųjų sugeba priimti, suprasti ir kaip į tai reaguoja, ypač tarpasmeniniuose santykiuose.
Kodėl kartais žmogus kartais puola tą, kuris nori jam padėti?
Įsivaizduokime žmogų, kuriam sakoma:
„Narkotikai kenkia tavo sveikatai.“
Vietoj klausimo:
„Ar tai tiesa? Ką aš apie tai žinau?“
gali atsirasti visiškai kitokia reakcija:
„Kas tu toks, kad man aiškintum?!“
O jeigu žmogus pajunta, kad kitas yra labiau išsilavinęs, daugiau žino arba argumentuoja geriau, jo reakcija gali tapti dar stipresnė:
pyktis → puolimas → pašaipa → kito nuvertinimas.
Ir čia jau labai įdomus reiškinys.
Žmogus neatsako į mintį.
Jis pradeda kovoti su žmogumi, kuris tą mintį išsakė.
Tai gali būti labai svarbus žemo emocinio intelekto požymis: nesugebėjimas ramiai priimti informacijos, kuri kelia grėsmę jo savivertei, įsitikinimams ar dabartiniam elgesiui.
Jeigu jums teko vesti susitikimus su narkotikų vartotojais, tai galėjote girdėti priekaištą: „Mums nereikia tos „Proto bokšto“ agitacijos, kad narkotikai kenkia žmogaus sveikatai.“
Tokiais atvejais reikia stebėti, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis susiduria su informacija, kuri prieštarauja jo dabartiniam elgesiui. Vietoje noro suprasti atsiranda pyktis, pašaipa ir noras nuvertinti tą, kuris kalba.
Čia atsiranda labai stipri seminaro mintis:
Kartais žmogus atmeta ne todėl, kad nesuprato informacijos, o todėl, kad emociškai negali jos priimti.
Ir tai jau labai svarbi tema šeimai, darbui, vadovavimui ir visai visuomenei.
Žmogus negali iki galo suprasti kito žmogaus emocinės būsenos, jeigu pats nėra išsiugdęs gebėjimo atpažinti ir suprasti savo emocijų.
Todėl emocinis intelektas nėra vien:
„mokėjimas gražiai elgtis“.
Tai yra gebėjimas suprasti žmogų.
Pirmiausia – save.
Tada – kitą.
O iš to jau gali atsirasti empatija, pagarba, bendradarbiavimas ir darnūs santykiai.
**INTELEKTAS GALI PADĖTI ŽMOGUI SUKAUPTI DAUG ŽINIŲ.
EMOCINIS INTELEKTAS PADEDA ŽMOGUI SUPRASTI SAVE IR KITUS.
O NUO TO LABAI PRIKLAUSO, KAIP JIS PANAUDOS SAVO ŽINIAS.**
Ir jūs, jeigu skaitėte ankstesnius mūsų straipsnius, gali pats prieiti prie tokios išvados, kuri natūraliai susijungia su mūsų ankstesne tema apie mokėjimą mokytis:
Jeigu žmogus negali priimti to, ko nenori girdėti, jis negali iš to ir pasimokyti.
Vadinasi, emocinio intelekto ugdymas yra viena iš būtinų mokėjimo mokytis sąlygų.
MOKĖJIMAS MOKYTIS → EMOCINIS INTELEKTAS → SĄMONINGUMAS → DARNESNI SANTYKIAI.
Kviečiame užsisakykite mūsų seminarą „Emocijos darbe ir šeimoje”.
Tai gyvybiškai svarbūs duomenys apie Emocinio Intelekto svarbą gyvenime, nes būtent emocijos dažnai nulemia santykius tarp žmonių, taip pat ir santykius tarp valstybių vadovų.
Laukiame jūsų užsakymo šiuo el.pašto adresu: jp.racio@outlook.com
