NIEKAS NEAUGA TAIP GREITAI, KAIP GALI AUGTI ŽMOGAUS SĄMONINGUMAS
Ar ne laikas mokykloje pradėti mokyti žmogų pažinti ne tik pasaulį, bet ir save?
Mes labai daug mokome žmogų apie pasaulį.
Mokykloje jis mokosi matematikos, fizikos, chemijos, istorijos, biologijos, kalbų. Jis mokosi pažinti gamtą, visuomenę, technologijas, praeitį ir ateitį.
Tačiau kyla labai paprastas klausimas:
O kiek mes mokome žmogų pažinti tą, kuris visa tai mokosi?
Kas yra tas „Aš“?
Kas yra mano sąmonė?
Kas yra mano mintys?
Kas yra mano emocijos?
Kas valdo mano pasirinkimus?
Kodėl kartais žmogus padaro tai, ko pats nenorėjo daryti?
Kodėl žmogus gali būti labai protingas, labai išsilavinęs, daug žinoti, tačiau vis tiek priimti sprendimus, kurie žlugdo jį patį arba kenkia kitiems?
Tai nėra vien filosofiniai klausimai. Nuo atsakymų į juos labai priklauso žmogaus gyvenimas.
Todėl šiandien reikėtų iškelti šią svarbią mintį:
NIEKAS NEAUGA TAIP GREITAI, KAIP GALI AUGTI ŽMOGAUS SĄMONINGUMAS.
Tačiau tam pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra sąmonė ir kas yra tas žmogaus „Aš“.
Vydūno „Ašainė sąmonė“ – nuo jos galėtų prasidėti Etikos pamoka
Lietuvių filosofas Vydūnas sąmonės klausimui skyrė ypatingą reikšmę. Jo veikale „Sąmonė“ žmogaus „ašainė sąmonė“ siejama su žmogaus savitumu ir kūrybingumu. Vydūnas taip pat pabrėžė, kad ašainė sąmonė nėra vienoda visuose žmonėse ir kad ją galima bei reikia „šviesinti“. (vydunoskaitymai.gfotog.lt)
Tai labai svarbi mintis šiuolaikiniam žmogui.
Nes vaikas mokykloje dažnai mokomas:
ką žinoti,
kaip apskaičiuoti,
kaip išspręsti uždavinį,
kaip gauti gerą pažymį.
Bet ar jis mokomas paklausti:
Kas manyje priima sprendimą?
Kas manyje stebi mano mintis?
Kas manyje jaučia pyktį, baimę, meilę ar pavydą?
Kas nusprendžia, ar aš paklusiu savo emocijai, ar ją suvaldysiu?
Štai čia prasideda tikrasis sąmoningumo ugdymas.
Kas yra tikrasis „Aš“?
Į šį klausimą skirtingos filosofinės ir psichologinės tradicijos atsako skirtingai.
Pavyzdžiui, žinomas amerikiečių rašytojas, mokslininkas, tyrinėtojas ir pedagogas L. Ronas Habardas (L.Ron Hubbard) savo darbuose žmogaus „Aš“ apibūdina kaip „kontroliuojantį centrą“ – proto vienetą, suvokiantį sąmoningumą, kuris nukreipia veiksmus”.
Šią idėją galima panaudoti kaip vieną iš filosofinių modelių, padedančių moksleiviui užduoti labai paprastą klausimą:
Jeigu aš galiu stebėti savo mintį, ar aš esu pati mintis?
Jeigu galiu pastebėti savo pyktį – ar aš esu pats pyktis?
Jeigu galiu pastebėti savo baimę – ar aš esu pati baimė?
Jeigu galiu pastebėti savo norą – ar aš privalau tam norui paklusti?
Jeigu aš sakau:mano ranka, mano nosis, mano akys, mano galva, tai kas yra visų šitų kūno dalių šeimininkas?
Jeigu aš pakeliu ranką, jeigu aš rašau, jeigu dainuoju, tai kas priima sprendimą ir duoda komandą: pakelk ranką, rašyk, dainuok?
Be to, čia atsiranda nepaprastai svarbus dalykas:
Aš galiu stebėti tai, kas vyksta manyje. O dar kas įdomiausia, aš galiu stebėti, kaip aš tai padariau.
Ir nuo šio gebėjimo stebėti save prasideda sąmoningumo augimas.
Sąmoningumas nėra vien žinojimas
Žmogus gali daug žinoti ir vis tiek būti mažai sąmoningas.
Jis gali žinoti, kad pyktis dažnai sukelia konfliktą, bet vis tiek aklai jam pasiduoti.
Jis gali žinoti, kad meluoti blogai, bet meluoti.
Jis gali žinoti, kad alkoholis, narkotikai ar priklausomybę formuojantys įpročiai žmogui kenkia, bet vis tiek juos rinktis.
Jis gali žinoti istoriją, tačiau nesugebėti suprasti, kaip neapykanta ir melas gali sukurti išgalvotą priešą.
Todėl:
Žinios dar nėra sąmoningumas.
Sąmoningumas prasideda tada, kai žmogus ne tik žino, bet ir mato save tame, ką žino.
Sąmoningumo laipteliai
Sąmoningumą galima įsivaizduoti kaip augimo laiptus arba spiralę.
Pradžioje žmogus tiesiog patiria:
„Aš pykstu.“
Toliau jis pradeda stebėti:
„Aš pastebiu, kad manyje kyla pyktis.“
Dar toliau jis pradeda klausti:
„Kodėl aš pykstu?“
Tada:
„Ar mano pyktis pagrįstas?“
Dar aukštesnis žingsnis:
„Ar mano supratimas apie šią situaciją atitinka tikrovę?“
Ir galiausiai:
„Ką aš dabar pasirinksiu daryti ir kokias pasekmes mano pasirinkimas sukels?“
Štai čia atsiranda tikroji žmogaus laisvė.
Tarp emocijos ir veiksmo atsiranda pasirinkimas
Žemas sąmoningumas dažnai veikia pagal grandinę:
DIRGIKLIS → EMOCIJA → AUTOMATINĖ REAKCIJA.
Kažkas mane įžeidė – aš supykau – aš smogiau.
Kažkas mane sukritikavo – aš įsižeidžiau – aš pradėjau keršyti.
Kažkas man pasakė, kad kitas žmogus yra priešas – aš tuo patikėjau – pradėjau jo nekęsti.
Tačiau sąmoningumas įveda papildomą grandį:
DIRGIKLIS → EMOCIJA → SAVĘS STEBĖJIMAS → TIKROVĖS PATIKRINIMAS → PASIRINKIMAS → VEIKSMAS.
Šis nedidelis tarpas tarp emocijos ir veiksmo gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą.
Žemas sąmoningumas gali sukurti priešą ten, kur jo nėra
Tai viena pavojingiausių žemo sąmoningumo pasekmių.
Neužtenka pasakyti:
„Žemas sąmoningumas mato priešą.“
Tiksliau būtų:
Žemas sąmoningumas gali pamatyti priešą ten, kur realaus priešo nėra.
Kodėl?
Todėl, kad žmogus gali nebe sugebėti atskirti:
tikrovės nuo savo vaizdinio apie tikrovę,
fakto nuo interpretacijos,
realaus pavojaus nuo įsivaizduojamo pavojaus,
emocijos nuo tiesos.
Istorija pateikia kraupų pavyzdį. Nacistinė Vokietija žydus pavertė tariamu Vokietijos problemų šaltiniu ir sukūrė antisemitinę ideologiją, kurios pasekmė buvo Holokaustas.
Tai rodo, kokia pavojinga gali būti situacija, kai žmogus ar politinė sistema savo neapykantos sukurtą vaizdinį pradeda laikyti tikrove ir propgandos kanalais pradeda diegti į visuomenę.
Čia ypač svarbi viena taisyklė:
Prieš pradėdamas kovoti su priešu, sąmoningas žmogus pirmiausia turi įsitikinti, kad priešas iš tikrųjų egzistuoja.
Protingas dar nereiškia aukšto sąmoningumo žmogus
Tai labai svarbi pamoka jaunam žmogui.
Žmogus gali būti labai protingas.
Jis gali mokėti puikiai skaičiuoti, planuoti, organizuoti ir įtikinti kitus.
Tačiau jeigu jis nesugeba suvokti savo neapykantos, baimės, pavydo, keršto ar kitų stiprių emocijų poveikio savo sprendimams, jo intelektas gali tapti priemone pavojingam tikslui įgyvendinti.
Todėl būtina kalbėti ne tik apie intelektą, bet ir apie emocinį intelektą.
Emocinis intelektas padeda žmogui atpažinti savo emocijas, jas reguliuoti, suprasti kitų žmonių emocijas ir nepadaryti emocijos vieninteliu sprendimo kriterijumi.
Todėl:
Protas padeda žmogui suprasti, kaip ką nors padaryti ir apskaičiuoti, kiek tam reikės pastangų.
Sąmoningumas ir dora padeda atsakyti į klausimą, ką verta daryti.
Ką griauti, o ko negriauti?
Aukštas sąmoningumas nereiškia, kad žmogus nieko negriauna.
Kartais reikia sugriauti tai, kas žalinga.
Reikia griauti melą.
Reikia griauti neteisingumą.
Reikia griauti nusikalstamas sistemas.
Reikia griauti žalingus įpročius.
Tačiau aukšto sąmoningumo žmogus pirmiausia klausia:
Ką aš griaunu?
Kodėl aš tai griaunu?
Ar tikrai teisingai supratau problemos priežastį?
Ką sukursiu vietoje to, ką sugriausiu?
Todėl galima suformuluoti labai svarbų principą:
Žemas sąmoningumas pirmiausia ieško, ką sunaikinti.
Aukštas sąmoningumas pirmiausia ieško, ką į ką galima arba reikia pakeisti.
Kodėl aukštas sąmoningumas negali būti nukreiptas į karo kūrimą?
Jeigu žmogus vis plačiau suvokia kitą žmogų, jo gyvenimą, skausmą, šeimą, vaikus, baimes ir teisę gyventi, vis sunkiau pateisinti beprasmį naikinimą.
Todėl aukšto sąmoningumo kryptis turėtų būti ne:
„Kaip nugalėti kitą kokiame nors kare?“(Tokia nuostata buvo TSRS ir JAV priešpastatyme Šaltojo karo metu),
o:
„Kaip pašalinti priežastis, dėl kurių žmonės tampa priešais?“
Tai nereiškia, kad aukšto sąmoningumo žmogus turi būti pasyvus blogio akivaizdoje.
Priešingai.
Jis gali būti labai ryžtingas.
Tačiau jo tikslas nėra kito žmogaus sunaikinimas.
Jo tikslas – sustabdyti blogį ir sumažinti sąlygas, kurios jį kuria.
DORA – būtina sąlyga sąmoningumo augimui
Čia prieiname prie vienos svarbiausių šio straipsnio minčių.
Jeigu sąmoningumas tik plečiasi, bet neturi doros krypties, žmogus gali tapti tik gudresnis.
Todėl:
DORA yra būtina sąlyga sėkmingam sąmoningumo augimui.
Dora tampa ta vidine kryptimi, kuri padeda žmogui pasirinkimų kryžkelėje klausti:
„Kas yra teisinga?“
„Kas yra gera?“
„Kas kuria, o kas griauna?“
„Kokias pasekmes mano pasirinkimas turės kitam žmogui?“
Todėl DORA nėra vien moralinių taisyklių sąrašas.
Tai gebėjimas teisingai pasirinkti tada, kai žmogus turi pasirinkimą.
Todėl Etikos pamoka galėtų prasidėti ne nuo taisyklių
Galbūt mūsų švietimo sistemai verta iškelti klausimą:
Ar Etikos pamoka neturėtų prasidėti nuo žmogaus sąmonės ir sąmoningumo pažinimo?
Ne nuo:
„Šitaip elgtis galima, o šitaip negalima.“
O nuo:
„Kas yra tas žmogus, kuris renkasi?“
Pirmiausia mokinys turi pradėti pažinti:
savo mintis,
savo emocijas,
savo norus,
savo impulsus,
savo įsitikinimus,
savo pasirinkimus
ir savo veiksmų pasekmes.
Tik tada moralinė taisyklė tampa ne išoriniu draudimu, o vidiniu pasirinkimu.
Kokia konkreti nauda mokiniui?
Labai konkreti.
Sąmoningesnis mokinys gali geriau suprasti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip.
Jis gali lengviau kontroliuoti impulsyvias reakcijas.
Jis gali geriau spręsti konfliktus.
Jis gali lengviau atpažinti manipuliaciją.
Jis gali kritiškiau vertinti informaciją.
Jis gali geriau suprasti kitą žmogų.
Jis gali mokytis atsakyti už savo pasirinkimus.
Jis gali pradėti suprasti, kad jo gyvenimas nėra vien aplinkybių rezultatas.
Jis pats dalyvauja savo gyvenimo kūrime.
Ir čia slypi viena svarbiausių ugdymo užduočių.
Nuo „Kas man atsitiko?“ iki „Ką aš kuriu?“
Mažai sąmoningas žmogus dažnai klausia:
„Kas man tai padarė?“
Sąmoningesnis klausia:
„Kodėl aš taip reagavau?“
Dar sąmoningesnis:
„Ką aš galiu pakeisti savyje?“
O aukštas sąmoningumas veda prie klausimo:
„Ką aš galiu sukurti, kad gyvenimas būtų geresnis ne tik man, bet ir kitiems?“
Čia žmogus iš vartotojo tampa kūrėju.
Sąmoningumo augimas – žmogaus gyvenimo kūrimas
Žmogus gimsta kaip biologinė būtybė.
Jo kūnas auga.
Tačiau asmenybė turi būti kuriama.
Kūnas auga pagal biologinius dėsnius.
O žmogaus sąmoningumas gali augti per:
savęs stebėjimą,
mokymąsi,
patirties analizę,
emocijų pažinimą,
klaidų pripažinimą,
atsakomybę,
dorą,
sąmoningus pasirinkimus.
Vydūno filosofijoje žmogaus tobulėjimas ir žmoniškumas yra glaudžiai susiję su sąmonės šviesėjimu, savęs pažinimu, išmintimi ir dorumu. (VLE)
Tai labai artima minčiai, kad žmogus nėra baigtas produktas.
Jis yra tapsmas.
Ir todėl galime grįžti prie pagrindinės minties
NIEKAS NEAUGA TAIP GREITAI, KAIP GALI AUGTI ŽMOGAUS SĄMONINGUMAS.
Tačiau šiam augimui reikia krypties.
Reikia mokytis stebėti save.
Reikia mokytis suprasti savo emocijas.
Reikia tikrinti savo įsitikinimus.
Reikia mokytis atskirti tikrovę nuo savo vaizdinio apie tikrovę.
Reikia mokytis numatyti savo veiksmų pasekmes.
Reikia mokytis atsakomybės.
Ir reikia DOROS, kuri padėtų pasirinkti kryptį.
Todėl sąmoningumo augimą galima išreikšti tokia seka:
„AŠ” → SAVĘS SUVOKIMAS → SĄMONINGUMAS → EMOCIJŲ VALDYMAS → TIKROVĖS SUVOKIMAS → PASIRINKIMAS → DORA → ATSAKOMYBĖ → ASMENYBĖ → GĖRIO KŪRIMAS.
Tai jau ne vien filosofinė schema.
Tai galėtų būti ugdymo kryptis.
Paskutinis klausimas mokyklai
Galbūt švietimo sistema turėtų savęs paklausti ne tik:
„Ką mūsų mokiniai turi žinoti?“
Bet ir:
„Kokiais žmonėmis jie turi tapti?“
Nes žmogus gali išmokti daug dalykų ir vis tiek nesuprasti savęs.
Gali turėti aukštą intelektą, bet nesugebėti valdyti savo neapykantos.
Gali turėti didžiulę galią, bet nesuprasti jos pasekmių.
Gali mokėti kurti technologijas, bet nežinoti, ką su jomis kurti.
Todėl tikrasis ugdymo tikslas turėtų būti ne vien žinių žmogus.
Turėtų būti sąmoningas žmogus.
Žmogus, kuris geba pažvelgti į save.
Žmogus, kuris sugeba sustabdyti savo aklą impulsą.
Žmogus, kuris patikrina, ar jo matomas „priešas“ iš tikrųjų yra priešas.
Žmogus, kuris supranta, ką galima griauti, o ko griauti negalima.
Žmogus, kuris renkasi ne tai, kas lengviausia jo emocijoms, bet tai, kas teisinga.
Ir galiausiai –
Žmogus, kuris sąmoningai kuria ne tik savo gyvenimą, bet ir pasaulį, kuriame nori gyventi.
Galbūt būtent nuo tokio supratimo ir turėtų prasidėti tikrasis Etikos mokymas mokykloje.
Ar jūs pritariate šitai idėjai? Parašykite savo nuomonę.
