Šiandien mes turime politines partijas, kurios, neva, varžosi, kad vadovauti Lietuvos žmonėms. Yra sukurta rinkimų sistema, kuri yra nukopijuota nuo Vakarų šalių, ir kuri yra be abejo žmogiškesnė ir demokratiškesnė nei buvo Sovietinė rinkimų sistema, kur buvo imituojami rinkimai, nes taip buvo apgaunami žmonės, kad jie, neva, renka valdžią savo valia. Išsikovojus laisvę nuo Maskvos valdžios, dabar mes turime savo valdžią. Deja, šita sava valdžia nelabai žino, kaip reikia vadovauti valstybei.

Mes ištrūkome iš pamišėlio ir sifilitiko Lenino sukurto socializmo lagerio. Ir savaime aišku, kad tokiame socializmo lageryje negalėjo laisvai vystytis mūsų švietimo sistema, todėl ir nebuvo to gyvo organizmo augimo. Panašiai, kaip augtų pasodintas medis tarp grotų ir betoninių sienų, tai augo ir mūsų visuomenė.

Tą visuomenės augimą sujudino Sąjūdis. Būtent Sąjūdis išgelbėjo lietuvių tautą nuo jos visiško, galimai, pavertimo socializmo laikais į hibridinę ir stipriai asimiliuotą lietuvių tautą.

Taip atsitiko su prūsais, kurių dabar nebėra istorijos žemėlapiuose, panašus likimas laukė ir lietuvių.

Bet štai Sąjūdžio rezultatais nutarė pasinaudoti grupė politikų. Ir jie įkūrė konservatorių partiją. Tai buvo savotiškas politinis triukas, nes buvo valstybinis milijardinis turtas, kurį reikėjo kažkam pasiimti. O kadangi tie seni ir nauji politikai žinojo tik vieną marksizmo-leninizmo filosofiją, tai ten juoda ant balto buvo parašyta, kad materija pirminė, na, o ta sąmonė yra antrinė, tai taip ir buvo pradėta kurti ta Lietuvos valstybė. Ir nors buvo teigiama, kad tai yra tęstinumas ankstesnės Lietuvos ikikarinės Lietuvos, tačiau tai buvo tik dalinai padaryti Lietuvos valstybės atgaivinimo momentai.

Iki karinį Lietuvos valstybės vystymąsi nutraukė Vokietijos fašistų ir Sovietinių komunistų pradėtos okupacijos ir vėliau kilęs žiaurus 2-asis Pasaulinis karas.

Lietuva po karo liko okupuota Sovietinės Rusijos, todėl ją valdė iš Maskvos atsiųsti komisarai.

Lietuva buvo ne tik okupuota, bet buvo sustabdyta laisvė augti lietuvių tautai savarankiškai. Be daugybės materialių ir moralinių nuostolių, lietuvių tauta prarado galimybę auginti save kaip organizmą pagal genialius Vydūno atradimus apie galimą labai civilizuotą visuomenės augimą.

Atėjusios naujos politinės jėgos į valdžią, pirmiausia suskubo sunaikinti Sąjūdį, t.y. tą Sąjūdį, kuris pakėlė tautą už laisvę ir už naują lietuvių tautos vystymosi etapą. Sunaikinus Sąjūdį tauta liko nebe reikalinga naujai valdžiai. Ir šie politikai pasuko valstybės valdymą taip, kad turtingieji, galingieji ir privilegijuotieji dabar naudojasi visos tautos sukurtomis vertybėmis. Todėl pažvelgti į Vydūno darbus jiems yra baisu, nes visa tai prieštarauja Vydūno aprašytai lietuvių tautos vystymosi koncepcijai.

Nors Sąjūdis jau yra lavono būsenoje, bet pabandykime panagrinėti Vydūno iškeltas idėjas, o ypač jo darbus apie luomus, kokių nėra padaręs nei vienas pasaulio filosofas. Per tūkstančius metų bandymų buvo daug išanalizuoti visuomenės sudėtį, pradedant Platonu ir vėlesniais filosofais. Vienas iš paskutinių XIX amžiuje buvo K. Markso ir Fr. Engelso darbų, kur visuomenė buvo suskirstyta į engėjus ir engiamuosius. Vydūnas sukritikavo tokį primityvų marksistų visuomenės vystymosi supratimą, todėl sukūrė naują visuomenės suskirstymą ne pagal turtą, o pagal tai, kas ką daro visuomenėje. Tokio visuomenės tikslaus pjūvio, kokį padarė Vydūnas, nepadarė niekas pasaulyje.

Todėl kviečiame jus panagrinėti šį Vydūno sukurtą socialinį šedevrą.

1. Vydūnui luomas nėra tiesiog socialinė klasė

Vydūnas luomų esmę sieja ne pirmiausia su turtu, kilme ar politine galia, bet su žmogaus žmoniškumo laipsniu ir atliekama kūrybine funkcija. Tyrėjai, nagrinėję Vydūno socialinę filosofiją, pabrėžia jo mintį, kad luomai turėtų būti suprantami kaip tam tikri žmonių dvasinio ir visuomeninio gyvenimo dariniai (Vydūno Draugija).

Todėl labai svarbi Vydūno formulė:

„Luomas yra kūrybos vaisius ir kūrybos savo tikslams naudojamas“ (Vydūno Draugija).

Tai jau visai kitokia luomo samprata negu įprastinė „aukštesnio“ ir „žemesnio“ socialinio sluoksnio samprata.

---

2. Kokia yra „produktyviųjų luomų eilė“?

Vydūnas ją iškelia į aukščiausią savo luomų hierarchijos pakopą.

Į ją jis priskiria:

ŽEMDIRBIUS → AMATININKUS → MOKSLININKUS → MENININKUS.

Kodėl būtent juos?

Nes, Vydūno supratimu, jie kuria tautos gyvybę ir suteikia jai „visas augimo ir gyvenimo galias“ — tiek materialines, tiek dvasines. (Vydūno Draugija)

Ir čia slypi labai svarbus dalykas.

„Produktyvus“ Vydūnui reiškia ne vien „uždirbantis pinigus“.

Produktyvus yra tas, kuris kažką sukuria, kas didina tautos gyvybingumą.

Todėl:

Žemdirbys

kuria materialų tautos gyvenimo pagrindą — maistą, gyvybės išteklius.

Amatininkas

kuria žmogui reikalingus daiktus, įrankius, aplinką.

Mokslininkas

kuria žinojimą ir supratimą.

Menininkas

kuria dvasines ir kultūrines vertybes, kurios keičia žmogaus vidinį pasaulį.

Taigi Vydūnas čia padaro labai įdomų perėjimą:

nuo žemės → prie daikto → prie žinojimo → prie dvasinės kūrybos.

---

3. Bet tai dar ne visa Vydūno visuomenės struktūra

Čia tampa ypač įdomu.

Vydūnas išskiria ne tik produktyviuosius luomus.

Jis dar kalba apie „gelbiamųjų“ luomų eilę.

Tai žmonės, kurie patys nebūtinai ką nors materialiai pagamina, bet padeda žmogui ir įneša žmoniškumą į žmonių santykius. (Vydūno Draugija)

Čia Vydūnas nurodo:

• mokytojus,
• gydytojus,
• teisėjus,
• šventikus.

Ir labai įdomu tai, kad Vydūnas gydytojo funkciją supranta daug plačiau negu vien ligos gydymą.

Jis rašo, kad gydytojo uždavinys turėtų būti ne tik gydyti susirgusį žmogų, bet mokyti žmogų taip gyventi, kad jis kuo mažiau sirgtų. (Vydūno Draugija)

Tai rodo, kad Vydūnui tikroji profesijos paskirtis yra ne pats profesinis veiksmas, o žmogaus gyvenimo gerinimas.

---

4. Dar yra „tarnaujamųjų“ luomų eilė

Vydūnas čia priskiria:

• karius,
• prekybininkus,
• finansininkus,
• valdininkus,
• tvarkos saugotojus.

Jų vieta hierarchijoje yra žemesnė, nes jų funkcija pirmiausia yra aptarnauti ir organizuoti visuomenės gyvenimą, o ne tiesiogiai kurti materialines ar dvasines vertybes. (Vydūno Draugija)

Tačiau Vydūnas jų nenuvertina.

Priešingai — jis pabrėžia, kad nuo jų žmoniškumo ir vidinės kultūros labai daug priklauso visuomenės darna.

Ypač įdomi jo mintis apie valdininkus ir tvarkos saugotojus:

jie turėtų būti tarsi menininkai, kurių medžiaga yra žmonių santykiai. (Vydūno Draugija)

Tai, galimai, yra viena nuostabiausių Vydūno socialinės filosofijos minčių.

---

5. O dabar atsiranda labai svarbi Vydūno „hierarchija“

Ją galima pavaizduoti taip:

I. PRODUKTYVIEJI LUOMAI
🌾 Žemdirbiai
🔨 Amatininkai
🔬 Mokslininkai
🎨 Menininkai

↓

II. GELBĖJAMIEJI LUOMAI
📚 Mokytojai
⚕️ Gydytojai
⚖️ Teisėjai
⛪ Šventikai

↓

III. TARNAUJAMIEJI LUOMAI
🛡️ Kariai
🤝 Prekybininkai
💰 Finansininkai
🏛️ Valdininkai
👮 Tvarkos saugotojai

Tačiau čia būtina suprasti vieną subtilybę:

tai nėra žmogaus vertės hierarchija.

Tai pirmiausia yra visuomeninių funkcijų hierarchija.

---

6. Ir čia Vydūnas tampa labai šiuolaikiškas

Jo klausimas iš esmės būtų:

„Ką ši profesija duoda tautos gyvybei?“

Ne:

Kiek žmogus uždirba?

Ne:

Kiek jis turi valdžios?

Ne:

Kiek jis turi turto?

O:

Ką jis sukuria žmogui ir tautai?

Šitaip Vydūno teorija iš esmės perkelia visuomenės vertinimo kriterijų:

nuo statuso → prie kūrybos;
nuo privilegijos → prie tarnystės;
nuo materialinės naudos → prie žmoniškumo.

Ir būtent todėl produktyviųjų luomų eilėje greta žemdirbio atsiranda mokslininkas ir menininkas.

Tai labai svarbu.

---

7. Dar viena ypatingai įdomi Vydūno mintis

Vydūnui visuomenė nėra mechanizmas, kurio paskirtis — tiesiog aprūpinti žmones materialinėmis gėrybėmis.

Tauta yra gyvas organizmas, kuris turi augti.

Todėl produktyvumas turi du matmenis:

Materialinis produktyvumas

maistas → daiktai → materialinė gerovė

Dvasinis produktyvumas

žinojimas → kultūra → menas → žmoniškumas

Ir jeigu visuomenė labai gerai gamina materialines gėrybes, bet nebegamina išminties, kultūros, dorovės ir žmoniškumo, Vydūno požiūriu ji pradeda prarasti savo tikrąją gyvybę.

Štai čia jo filosofija tampa ypač aktuali šiandien.

---

Ir mes galime pamatyti, kad čia atsiveria dar gilesnis klausimas

Jeigu Vydūnas teisus ir aukščiausią vietą visuomenėje turėtų užimti ne turtingiausi ar galingiausi, o tie, kurie labiausiai prisideda prie tautos gyvybės ir žmoniškumo augimo, tada galima užduoti labai provokuojantį klausimą:

O kokia būtų šiandieninės Lietuvos „produktyviųjų luomų eilė“?

Kas šiandien labiausiai kuria Lietuvos gyvybę, o kas tik naudojasi jau sukurtomis vertybėmis?

Kaip matote, šis klausimas labai gražiai susijungia su ta anksčiau nagrinėta tema, „kas yra žmogus”, apie dabartinę moralinę valstybės būklę, etikos stiprinimą ir žmogaus dvasinį tobulėjimą. Ir čia Vydūnas gali pasirodyti stebėtinai aktualus XXI amžiui.

Norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę, ką jūs manote šiuo klausimu.