ŽMOGUS
Ginčai apie tai, kas yra žmogus vyksta tūkstančius metų. Be abejo, apie žmogaus atsiradimą yra parašyta labai senai Biblijoje. Ir ten rašoma, kad žmogų sukūrė Dievas.
Bet pažiūrėkime ir kitus šaltinius, kad galėtume geriau suprasti, kas yra žmogus. Vikipedia yra vienas iš tokių šaltinių:
„Žmogus (lot. Homo sapiens – ‘protingasis žmogus’) – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei.
Iš kitų primatų išsiskiria stačia laikysena ir eisena, vaikščiojimu 2 kojomis, laisvomis rankomis, prisitaikiusiomis gaminti įrankius ir juos naudoti. Didesniu smegenų tūriu ir gebėjimu abstrakčiai mąstyti. Protingojo žmogaus prisitaikymo prie aplinkos pagrindinis būdas yra ne biologinis, o kultūrinis.
Žmogų tiria įvairūs mokslai: psichologija – jausmus ir mąstymą, religijotyra – tikėjimą, filosofija bando sujungti abu šiuos aspektus, biologija žiūri į žmogų kaip į gyvą organizmą ir kt. Bendrasis mokslas apie žmogų vadinamas antropologija„.
„Aristotelis buvo pirmasis antikos mąstytojas, kuris galvojo, kad žmonės išsivystė iš urvinių žmonių, kurie perdaug nesiskyrė nuo gyvūnų, neturėjusių įrankių ir nemokėjusių susikalbėti. 1735 m. Karlas Linėjus priskyrė žmogų primatų pogrūpiui. Tačiau tik XVIII a. buvo atrastos fosilijos pagrindžiančios pastarąją hipotezę. Iš 1856 m. rastų neandartaliečio palaikų Vokietijoje buvo nuspręstą šią rūšį priskirti prie žmogaus protėvių. 1859 m. Čarlzas Darvinas pasiūlė evoliucijos teoriją, tačiau dar nebuvo tikras dėl tiesioginių žmogaus protėvių.
Žmogui giminingiausi primatai yra šimpanzės, kiek mažiau – gorilos, orangutanai ir gibonai. Žmogui taip pat giminingos pora medžiuose gyvenančių sklandūnų rūšių (kaguaniniai), taip pat priskiramų Primatomorpha grupei.[8] Pagal genomą žmogui dar gana artimi, nors jau daug mažiau, kiškiniai bei graužikai.
Maždaug prieš 4–8 milijonus metų (mioceno epochoje) susijungė dvi chromosomos, suformuodamos žmogaus chromosomą 2. Taip žmogaus genomas atsiskyrė nuo jam artimiausio šimpanzės genomo, kuriame yra viena chromosomų pora daugiau”
Visuomenine TV save vadinanti LRT, deja, negali paaiškinti, kas yra žmogus: „Kas yra žmogus, kiekvienos srities specialistas aiškins skirtingai, o paprasto atsakymo turbūt niekada negausime, LRT KLASIKOS laidoje „Manasis aš“ sako filosofė Jūratė Baranova. Anot jos, žmonėms geriausia ir neturėti tikslaus apibrėžimo: „Ką daryti su tuo žinojimu? […] Žmogaus paslaptis tegul būna kaip iššūkis ir skatina kažką vis naujo apie tą žmogų sužinoti.“
O tada kyla klausimas: o kaip galima paaiškinti mokiniams, kas yra žmogus, jeigu LRT žurnalistai net nėra informuoti, kas yra žmogus? Tada ten yra kiekvienas darbuotojas su savo supratimu apie žmogų? Tada kyla klausimas: kaip jie gali dirbti su visuomene? Tai tokia TV dirba visuomenės labui ar toje visuomenėje ši TV kelia daugiau chaosą nei supratingumą tarp žmonių?
O Vikižodyne žmogus aiškiai yra priskiriamas prie socialinių gyvūnų: „socialinis gyvūnas, iš kitų rūšių išsiskiriantis išlavėjusiu abstrakčiu mąstymu: Protingasis žmogus (H. sapiens). Stačiasis žmogus (H. erectus). Sumanusis žmogus (H. habilis).”
Tame Wikižodyne yra duota ir lietuviško žodžio žmogus kilmė:”Senovės lietuvių kalboje būta beasmenės formos – žmuo, etimologiškai (pagal kilmę) artimos lotyniškajam homo (plg. humus ir žemė, hiems ir žiema). Šios formos šaknys tikriausiai siekia indoeuropiečių prokalbės laikus. Forma žmuo turėjusi dvi lytis: žmogus (vyriška) ir žmona (moteriška). Vėliau susiformavo taip, kad žmonos terminas ėmė reikšti tik sutuoktinę, o žmogus tapo bendra rūšį apibūdinančia žodžio forma. Tačiau pastebėtina, kad daugiskaitą nulėmė moteriška lytis (žmona -> žmonės)”.
Jeigu paimsime tokius marksistinius mokslus kaip psichologija ir psichiatrija, tai ten irgi žmogus yra laikomas socialiniu gyvūnu. Todėl pats pavadinimas psichologija (psiche gr. k. reiškia dvasią, o logos – žodį, kalbą, mintį, protą, tezę, mokymą, sąvoką arba proporciją; filosofijoje: amžinas pasaulio dėsnis arba vidinė visatos tvarka, mokslas). Faktiškai psichologija dažnai klaidingai priimama, kaip „mokslas apie dvasią”, tačiau net pats psichologijos tėvas Leipcigo universiteto profesorius, marksistas Vilhelmas Vundtas aiškiai pasakė, kad žmogaus kūne dvasios nėra. Tada kilo klausimas: apie ką šitas mokslas? Dabartiniuose paaiškinimuose psichologija labai painiai yra traktuojama, nes kai nėra dvasios, tai žmogus aiškinimas kaip biologinė būtybė, kurios psichiniai procesai vyksta smegenyse.
Psichologijoje yra netgi tokia kryptis kaip biheviorizmas, kur mokslininkai įrodinėja, kad žmogus yra gyvūnas. Tam bihevioristai savo eksperimentams panaudoja gyvūnus, tačiau buvo atvejis, kai garsus JAV bihevioristas B. F. Skinneris buvo priverstas aiškintis, kad nedarė jokių psichologinių eksperimentų su savo dukra Deborah ir netalpino jos į eksperimentinę dėžę.
*Skinerio dėžė (angl. Skinner Box): Tai laboratoriuje naudotas nedidelis prietaisas (operantinio sąlygojimo kamera), skirtas tirti gyvūnų (dažniausiai žiurkių ir balandžių) elgesiui. Jame buvo svirtelės maistui gauti ir elgesiui fiksuoti.
*Oro lopšys (angl. Air Crib arba Baby Tender): Tai buvo Skinnerio sukurtas išradimas savo antrajai dukrai Deborah. Tai buvo moderni, šildoma, vėdinama ir visiškai saugi vaikiška lovelė su stikliniu langu. Jos tikslas buvo ne eksperimentuoti, o tiesiog palengvinti kūdikio priežiūrą (kad vaiko nereikėtų smarkiai vystyti ar baimintis dėl skersvėjų) ir užtikrinti maksimalų komfortą.
Tačiau visuomenė ir kiti psichologai greitai supainiojo šį „oro lopšį“ su mokslininko eksperimentinėmis dėžėmis gyvūnams. Sklandė baisios miesto legendos, esą mergaitė patyrė psichozę, išprotėjo ar net nusižudė. Pati Skinnerio dukra, Deborah Skinner Buzan, užaugusi viešai paneigė visus šiuos gandus (pvz., savo straipsnyje britų dienraštyje The Guardian), kur ji pareiškė: „Sustabdykite šią šiukšlę apie mane ir mano tėvą, sako Deborah Skinner Buzan. Aš nebuvau laboratorinė žiurkė”.
Bet paėmus Komunistinės Rusijos mokslininką I. Pavlovą, kaip kitą neetišką pavyzdį, tai jis darė eksperimentus ne tik su šunimis, bet ir su vaikais. Ivanas Pavlovas labiausiai žinomas dėl eksperimentų su šunimis, nes jo laboratorijose buvo atliekami klasikinio sąlygojimo eksperimentai ir su vaikais (dažniausiai našlaičiais). Internete plintančios istorinės nuotraukos, kuriose užfiksuoti prie specialių aparatų prijungti vaikai, yra tikros.
Eksperimentus vykdė mokiniai: didžiąją dalį šių tyrimų su vaikais tiesiogiai atliko ne pats I. Pavlovas, o jo mokiniai ir asistentai, iš kurių žymiausias – Nikolajus Krasnogorskis. Pavlovas prižiūrėjo ir vadovavo šiems procesams, siekdamas išsiaiškinti, ar jo atrasti dėsniai (klasikinis sąlygojimas) tinka ir žmonėms.
Metodika: Panašiai kaip ir su šunimis, vaikams buvo sukuriami sąlyginiai refleksai. Pavyzdžiui, vaiko riešo paspaudimas (neutralus dirgiklis) buvo derinamas su automatinio aparato duodamu sausainiu (nesąlyginis dirgiklis). Po kelių pakartojimų vaikas pradėdavo seilėtis vos paspaudus riešą.
Chirurginės intervencijos: Nuotraukose matomi vaikai su prie skruostų ar kaklo pritvirtintais vamzdeliais ir fiksatoriais, skirtais tiksliam seilių kiekiui matuoti. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad siekiant visiško tikslumo, vaikams, kaip ir šunims, buvo atliekamos nedidelės chirurginės operacijos – seilių liaukų fistulės, išvedant ortakius į išorę.
Dar vieną eksperimentą su vaiku padarė B. Johnas Watsonas. Tai „Mažojo Alberto eksperimentas“, kuris 1920 m. buvo atliktas tyrimų metu. Jį atliko garsus psichologas, „biheviorizmo tėvas“ Johnas B. Watsonas. Watsoną labai suintrigavo Rusijos tyrėjo Ivano Pavlovo darbas, kuris netyčia aptiko sąlyginio reflekso teorijos idėją, atlikdamas nesusijusį šunų virškinimo sistemos tyrimą.
Atlikdamas tyrimą, Pavlovas pastebėjo, kad jo tiriamieji šunys pradėdavo seilėtis prieš pateikiant jiems maistą beveik taip, lyg jie žinotų, kad jis bus patiektas.
Watsonui buvo įdomu, ar žmonėms galima vienodai kaip ir šunims suteikti sąlyginį refleksą (tiesą sakant, vėliau Pavlovas eksperimentavo su našlaičiais vaikais, gaudamas panašius rezultatus); taigi natūraliai, užuot atlikęs eksperimentus, kurie neturėtų jokių galimybių psichologiškai pakenkti vaikui, Watsonas nusprendė eksperimentuoti su kūdikiu.
Kodėl su kūdikiu?
„Eksperimentas buvo atliktas su kūdikiu, nes Watsonas manė, kad jie yra emociškai „tušti lapai“ ir atsižvelgiant į negausų informacijos kiekį, likusį po eksperimento (Watsonas sudegino daugelį savo originalių užrašų prieš mirtį 1958 m.) mažasis Albertas – 8 mėnesių ir 26 dienų amžiaus – buvo „išrinktas“ iš ligoninės, įsikūrusios Džono Hopkinso universiteto teritorijoje.
Už leidimą savo vaikui dalyvauti šiame eksperimente Alberto motinai buvo sumokėta tik vienas JAV doleris (apie 13 USD šiandien).
Be to, buvo pastebėta, kad motina galėjo būti sutikusi tik dėl baimės prarasti darbą, manoma, kad ji dirbo medicinos slaugytoja „Harriet Lane“ neįgaliųjų vaikų namuose susijusiuose su Johno Hopkinso universitetu.
Remiantis originaliu straipsniu, Albertas buvo pasirinktas dėl nepaprastai ramaus temperamento su Watsonu ir jo absolvente (ir meiluže) Roslie Raynor, apibūdinusia kūdikį kaip visiškai „tvirtą ir neemocionalų“, kuris labai retai verkė” (https://m.technologijos.lt/cat/1/article/S-89746?full=yes).
„Po atrankos, Albertui Watsono „kūdikių laboratorijoje“ buvo atlikta daugybė bandymų, kad būtų nustatyta jo pradinė reakcija į daugelį dirgiklių. Atliekant daugybę eksperimentų, Albertas buvo veikiamas balta laboratorine žiurke, triušiu, beždžione ir kažkodėl degančiu laikraščiu, iš kurių nė vienas nesukėlė didesnės Alberto reakcijos.
Galų gale, Watsonas, prieš tęsdamas eksperimentą, sulaukė kol Albertui bus 11 mėnesių ir 3 dienos. Tada jis padovanojo Albertui švelnią pūkuotą baltą laboratorinę žiurkę.
Kaip ir tikėjosi Watsonas, Albertas siekė paglostyti savo naują pūkuotą kompanioną. Tuo metu Watsonas plaktuku smogė į paslėptą 123 cm ilgio ir 2 cm skersmens plieninį strypą tiesiai už kūdikio, sukeldamas garsų skambesį, dėl kurio Albertas pradėjo verkti.
Watsonas pakartojo šį eksperimentą kelis kartus, kol galų gale vien tik žiurkės žvilgsnio pakako priversti Albertą (iš pažiūros) išsigąsti ir bandyti nušliaužti tolyn.
Problema buvo ta, kad, Watsonui tęsiant bandymus, Albertas pradėjo bijoti visko kas turi kailį, įskaitant triušius, šunis ir net vyrus su puria balta barzda. Dar blogiau, kad Watsonas nesivargino desensibilizuoti (sumažinti poveikį) vaiko, kai Albertas galiausiai buvo paleistas iš ligoninės” (https://m.technologijos.lt/cat/1/article/S-89746?full=yes).
Nuo tokio tikėjimo, kad žmogus yra gyvūnas, Sovietų Sąjungoje buvo leidžiami ir tokie eksperimentai, kad sukryžminti žmogų su beždžione, kad sukurti hibridą.
„Sovietų sąjungos mokslininkai bandė sukurti žmogaus ir beždžionės hibridų. Profesorius Ilja Ivanovas buvo visame pasaulyje žinomas biologas, bet jis norėjo padaryti daugiau, nei tik veisti riebesnes karves. Taigi 1927 m. mokslininkas iškeliavo į Afriką įgyvendinti savo viziją – sukryžminti žmogų ir beždžionę. Laimei jo pastangos nebuvo sėkmingos, nors du kartus mėgino šimpanzių pateles apvaisinti vyro sperma. Mokslininkas nenuleido rankų – iš Afrikos parsivežė orangutangą Tarzaną, o laikraštyje paskelbė, kad kviečia moteris prisidėti siekiant sukryžminti žmogų su beždžione. Keista, bet norinčių atsirado. Biologo nelaimei, Tarzanas nudvėsė, o jo eksperimentai buvo pristabdyti arba tiesiog nebeviešinami. 1930 m. I. Ivanovas apkaltintas šnipinėjimu, suimtas ir išsiųstas į lagerį. Tačiau sklando miglotų gandų, kad tai tik dar viena oficiali versija. Taip ir lieka neaišku, ar jam pavyko sukurti žmogaus ir beždžionės hibridą…(https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/namai/idomu-zinoti-absurdiski-medicininiai-bandymai-1034-249281?utm_medium=copied)
Tačiau mes žinome ir apie pačios TSRS
sukūrimą ir Komunizmo statyba, kurios pagrindas buvo marksizmo-leninizmo filosofija, kur materija buvo laikoma pirmine, o sąmonė tik antriniu dalyku. Kas atsitiko su tokiu eksperimentu, su ta TSRS, kur žmogus buvo laikomas gyvūnu? Ji išnyko.
Todėl, matomai visiškai neatsitiktinai, įpusėjus XX a., atsirado tokia praktinės religinės filosofijos kryptis kaip Scientologija(mokymas apie Žinojimą), kuri kartu yra ir alternatyvios psichologijos ir psichiatrijos kryptis. Scientologijoje daug aiškiau paaiškinama, kas yra žmogus. L.Ronas Habardas (L.Ron Hubbard) (Scientologijos įkūrėjas) knygoje „Scientologija. Mąstymo pagrindai” labai aiškiai paaiškina apie žmogaus sudėtines dalis: „Žmogų sudaro trys dalys:
Pirmoji iš dalių -dvasia, kuri Scientologijoje vadinama TETANU.
Antroji šių dalių yra PROTAS.
Trečioji dalis yra KŪNAS’
Bene didžiausias Scientologijos atradimas ir jos svarbiausias indėlis į žmonijos pažinimą yra žmogaus dvasios išskyrimas, apibūdinimas ir darbas su ja. Tai buvo padaryta 1952 m. birželio mėnesį Fenikse, Arizonoje. Aš nustačiau moksliniu būdu(tai nėra vien tik mano tikėjimas) tokį faktą: pats žmogus, asmenybė, panorėjęs gali atsiskirti nuo kūno ir proto, ir tai gali padaryti išvengdamas kūno mirties ar psichinio sutrikimo”.
Amerikiečių rašytojas, mokslininkas ir tyrinėtojas L.Ronas Habardas (L.Ron Hubbard) dvasią pavadino TETANU tik tuo tikslu, kad atskirti dvasios sampratą nuo daugybės egzistuojančių apie dvasią ir sielą apibrėžimų, kad tiksliai įvardinti, kas tai yra:
„TETANAS (dvasia) Scientologijoje apibūdinamas, kaip neturintis masės, bangos ilgio, energijos, laiko ar vietos erdvėje, išskyrus tas, kurios nustatomos jo paties sprendimu ar postulatu.
Vadinasi dvasia nėra daiktas. Ji yra daiktų kūrėja” (citatos paimtos iš knygos „Scientologija. Mąstymo pagrindai”, kur visos teisės yra saugomos ir citatos yra paimtos tik gavus leidimą). Žodis TETANAS yra kilęs nuo graikiško žodžio Theta – Teta(Θ, θ) – tai graikų abėcėlės aštuntoji raidė, kuri taip pat naudojama moksle, finansuose ir dvasinėse praktikose.
Jeigu norime sukurti geresnę visuomenę, nei buvo tokia Blogio Imperija kaip Komunistinė Rusija, ar pirmiausia neturėtume gerai išsiaiškinti, ką reiškia būti žmogumi?
Mūsų genijus Vydūnas būtent ragino eiti tuo keliu ( apie tai dar kalbėsime kituose straipsniuose), tačiau atsitiko taip, kad po TSRS žlugimo, niekas Lietuvoje ir nesiruošė aiškintis šio klausimo, kas yra tas žmogus. Tikima, kad žmonės patys išsiaiškins. Tačiau, kaip rašė gerbiamas profesorius habil. dr. Jonas Grigas viename iš savo straipsnių „Kodėl smalsūs žmonės yra sėkmingesni”, kad daugumai Lietuvos gyventojų nerūpi, kas yra žmogus, tai tikėtis greito civilizuotos visuomenės atsiradimo mūsų šalyje tikrai nereikia, nes čia yra sunkus ir sudėtingas darbas, kurį reikėtų suplanuoti mūsų politikams. Deja, jie tokių planų neturi.
Jonas Grigas rašo: „Dauguma žmonių patenkinti tuo, ką jau žino ir supranta. Tačiau kiti visomis progomis klausinėja ir ieško naujų idėjų bei patirties. Pažįstu žmonių, kurie žinių siekė sunkiausiomis sąlygomis. Sėkmę jie pasiekia ne dėl genialumo, o dėl smalsumo ir noro suprasti daugiau”.
Deja, tai nėra linksmas faktas, tačiau tai kartu yra ir startinis taškas, nuo kurio ir reikia pradėti.
DABARTINIU METU YRA 2 DIDELĖS SAMPRATOS APIE ŽMOGŲ
1. Žmogus – biologinė būtybė
Pagal materialistinę (ypač psichologų ir psichiatrų)/ natūralistinę sampratą žmogus yra gamtos evoliucijos rezultatas – biologinis organizmas, kurio sąmonė, mąstymas, emocijos ir elgesys kyla iš smegenų bei biologinių ir socialinių procesų.
Šio požiūrio stiprybė ta, kad jis leidžia labai daug ką žmoguje moksliškai tirti ir patikrinti.
Tačiau iškyla sunkus klausimas:
Jeigu žmogus tėra biologinis organizmas, iš kur atsiranda pareiga elgtis dorai, kai nedoras elgesys yra naudingesnis pačiam žmogui?
Kodėl žmogus turėtų aukoti savo interesą dėl kito?
Kodėl išdavystė yra blogai net tada, kai ji naudinga?
Kodėl teisingumas turėtų būti vertingas, jeigu neteisingumas leidžia laimėti?
Vien biologinis faktas į šiuos klausimus savaime neatsako.
2. Žmogus – ne vien kūnas
Kita, labai sena samprata teigia, kad žmogus nėra išsemiamas jo biologija.
Žmogus turi kūną, tačiau kartu turi sąmonę, protą, valią, gebėjimą rinktis, atsakomybę, moralinį suvokimą ir vidinį pasaulį.
Religijose tai buvo aiškinama sielos sąvoka. Filosofijoje atsirado įvairios sąmonės, proto, dvasios ir asmens sampratos.
Šiuo atveju žmogus nėra tiesiog:„organizmas, kuris mąsto“
Jis yra:
būtybė, galinti suprasti savo veiksmų pasekmes, pasirinkti tarp gėrio ir blogio ir būti už juos atsakinga.
Ir čia atsiranda labai įdomus dalykas.
Galbūt ginčo esmė yra ne „kūnas ARBA dvasia“?
Mes galime išanalizuoti žmogaus kūną.
Galime tirti smegenis.
Galime tirti hormonus.
Galime tirti elgesį.
Galime tirti socialinę aplinką.
Bet lieka klausimas:
ar žmogaus aprašymas yra tas pats, kas žmogaus paaiškinimas?
Tai labai svarbi skirtis.
Pavyzdžiui, galima labai tiksliai aprašyti, kaip žmogus priima sprendimą. Bet tai dar nebūtinai atsako į klausimą, kodėl jis privalo pasirinkti vieną sprendimą, o ne kitą.
Ir būtent čia į žmogaus sampratą įžengia DORA.
Tai sampratą apie žmogų galima būtų apibrėžti maždaug taip:
Žmogus – sąmoninga ir atsakinga būtybė, gebanti pažinti save ir pasaulį, sąmoningai rinktis savo veiksmus, kurti ir keisti aplinką bei prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimų pasekmes.
Šiame apibrėžime sąmoningai nėra teigiama, kad žmogus yra „tik biologinis organizmas“, bet taip pat nereikia iš karto remtis konkrečia religine doktrina.
Tai palieka erdvės ir mokslui, ir filosofijai, ir dvasinei žmogaus sampratai.
Tačiau atsiranda keturi nepaprastai svarbūs žmogaus požymiai:
Pažinimas → Sąmoningumas → Pasirinkimas → Atsakomybė
Ir tada galima padaryti dar vieną labai svarbią išvadą:
Kuo daugiau žmogus geba suvokti, tuo didesnė jo atsakomybė už tai, ką jis daro su tuo suvokimu.
Todėl jau tiesiogiai susijungiame su Darna ir Dora.
Ir čia slypi dar gilesnis klausimas
Jeigu žmogus yra būtybė, galinti pasirinkti savo elgesį, tada vien žinių nepakanka.
Žmogus gali būti labai protingas ir kartu nedoras.
Gali būti labai išsilavinęs ir kartu destruktyvus.
Gali turėti didžiulę galią ir nemokėti ja atsakingai naudotis.
Todėl:
Protas suteikia žmogui galimybę.
Jėga suteikia jam galimybę veikti.
Bet Dora nustato, kaip tomis galimybėmis naudotis.Ir tai labai gražiai susišaukia su tokia tema, kaip apie jėgos ir proto pusiausvyrą, kurią mes dar nagrinėsime ateityje. Todėl kviečiame jungtis bendrom diskusijom ir eiti kartu šiuo aiškinimosi keliu:
Kas yra žmogus? → Kas yra sąmonė? → Kas yra protas? → Kas yra laisvė? → Kas yra atsakomybė? → Kas yra gėris ir blogis? → Kas yra dora? → Koks žmogus gali kurti darnią visuomenę?
(Tęsinys sekančiame straipsnyje)
